Gal Lietuvoje mūsų mažiau nei trys milijonai?
Gyventojai surašomi jau tūkstančius metų. Yra žinių, kad IV a. pr. Kr. Atėnuose surašyti visi suaugę vyrai. Tobula gyventojų apskaita buvo vedama ir senovės Romoje. Šių metų pavasarį gyventojai pirmą kartą bus surašomi Nepriklausomoje Lietuvoje.
Naujajame Testamente apie tai rašoma: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirėnui valdant Siriją. Taigi, visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės” (Lk 2,1-4). Apie tai žino kiekvienas krikščionis. O jei nebūtų surašymo? Gal šiandien nebežinotume nei kada, nei kur gimė Jėzus, o gal ir krikščionių religija nebūtų sukurta? Nebūtų kryžiaus karų, inkvizicijos, o Lietuvoje pagonys ir toliau garbintų saulę ir perkūną“.
Šiais laikais daugelyje šalių gyventojų surašymai vykdomi kas penkeri ar dešimt metų. Lietuva – ne išimtis. Gerai, kad reikalavimo keliauti į „savo miestą” nebėra. Juk kokia suirutė būtų, jei iš visų ES šalių kiekvienas lietuvis turėtų sugrįžti į savo miestą ir „pasižymėti”?
Lietuvoje yra žmonių, siūlančių boikotuoti ne tik rinkimus, bet ir gyventojų surašymą. Jų požiūriu, tokio „katalogizavimo” reikia tik valdžios atstovams. Baimė, kad surašymo duomenys bus naudingi valdžiai ( iš istorijos žinoma, kad surašymai dažniausiai būdavo rengiami ir jų duomenys panaudojami mokesčiams surinkti, rinkti valdžiai ir ruoštis karams) nebėra visai be pagrindo. Vokietijoje iki šiol nepamirštama, kaip naciai pasinaudojo gyventojų surašymo duomenimis identifikuodami žydus. Todėl planuojamame gyventojų surašyme Vokietijoje, klausimų apie rasę ir religiją nebėra. JAV gyventojų surašymai pradėti rengti, norint išsiaiškinti, kiek kurioje valstijoje gyventojų, kad pagal tai paaiškėtų, kiek Kongreso narių gali būti renkama. Kiekviena šalis surašymus vykdo, remdamasi savo istorine patirtimi, kartais atsižvelgdama ir į šalies gyventojų pageidavimus. Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, gėjai reikalauja, kad būtų įrašytas ir klausimas apie seksualinę orientaciją. Nigerijoje bei Lietuvoje toks klausimas būtų neįsivaizduojamas, ar ne? Kai kuriose šalyse surašymai vyksta vieną dieną, kitose užtrunka keletą mėnesių. Surašymų metu pateikiama ir specifinių klausimų (pavyzdžiui, Indijoje, kuri tituluojama didžiausia demokratine šalimi, užsimota iš visų 1.2 mlrd. gyventojų paimti pirštų antspaudus ir nufotografuoti), tačiau pagrindiniai tikslai išlieka tikie pat: surašyti šeimų būsto duomenis (kur, kokiame name gyvena, kiek turi automobilių ir pan.), sužinoti galimai tiksliausią gyventojų skaičių, lytį, amžių.
Vienas iš tradicinių surašymo metu pateikiamų klausimų: kuriai religinei bendruomenei jūs save priskirtumėte? Kadangi mus visus tėvai ar seneliai pakrikštijo neatsiklausę mūsų nuomonės ir norų, surašymo metu bus puiki proga tai „ištaisyti“. „Jei save laikai humanistu, laisvamaniu, agnostiku, ateistu, skeptiku ar šiaip netapatini savęs su jokia religine bendruomene, taip ir nurodyk surašyme! Tai svarbu!” – ragina ateistų grupės Lietuvoje ir kitose šalyse. Tai yra svarbu todėl, kad manipuliuodamos gyventojų surašymo rezultatais, vyraujančios religinės bendruomenės reikalauja dotacijų ir valstybės paramos: reikalauja pinigų, kurie surenkami iš visų mokesčių mokėtojų, o bažnyčios atstovai, remdamiesi surašymo duomenimis, gali agresyviau kištis į valstybės gyvenimą. Ankstesnių surašymų metu apie 80 procentų lietuvių iš inercijos į šį klausimą atsakydavo, esą katalikai. Tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje prognozuojama, kad save krikščionimis įvardins mažiau nei pusė šalies gyventojų.
Gyventojų surašymo lauksiu ne tik todėl, kad jo metu galėsiu pasakyti, jog esu laisvas, bet ir vildamasis patenkinti žingeidumą – sužinoti gyventojų Lietuvoje skaičių. Įdomu, pasitvirtins ar ne, kad Lietuvoje mūsų jau mažiau nei trys milijonai. Prisiminus 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymą, vykusį TSRS sąjunginio surašymo metu, Lietuvos TSR gyveno 3,690 mln. žmonių.
Kiek gi iš tiesų Lietuvoje yra gyventojų, kol kas pasakyti niekas negali. Kai skelbiama, jog vasario mėn. Marijampolėje Seimo rinkimuose pirmajame rate dalyvavo tik dvidešimt trys procentai rinkėjų, labai įmanoma, kad iš tiesų jų dalyvavo gal trisdešimt ar keturiasdešimt procentų. Gal emigravusių ir nedeklaravusių išvykimo yra ženkliai daugiau nei galima įsivaizduoti?
Patikslinti lietuvių emigrantų skaičių padės ir surašymų rezultatai kitose šalyse, kur didelės lietuvių bendruomenės. Šiais metais gyventojų surašymai vyks Airijoje balandžio dešimtą, o Didžiojoje Britanijoje kovo dvidešimt septintą. Gyventojų surašymų anketų pavyzdžiai jau platinami internete ir kiekvienas besidomintis gali juos susirasti.
Lietuvoje į klausimus pirmą kartą bus galima atsakyti internetu. Elektroninis surašymas tęsis dvi savaites – kovo 1-14 d., o nuo balandžio 5-os iki gegužės 9-os vyks gyventojų apklausa. Airijoje surašymas vyks vieną dieną, beje, šioje šalyje dalyvauti privaloma pagal įstatymą. Kiekvienas asmuo, atsisakęs pateikti informaciją, arba pateikdamas neteisingą informaciją, gali būti baudžiamas iki 25 000 eurų. Sužinosime, kiek saloje gyvena kitų tautų gyventojų, kiek juodaodžių, kiek kiniečių (klausimai apie rasę įtraukti į apklausą). Bet mums svarbiausia – kiek iš tiesų čia gyvena lietuvių.
Viščiukus, sakoma, skaičiuoja rudenį. Nors mus „skaičiuos“ pavasarį, rezultatų, net preliminarių, bent iki rudens teks palūkėti. O kol kas dar turime laiko pagalvoti ir pasinaudojus galimybe pasakyti, jog esame laisvi. Tai kiekvieno asmeninis apsisprendima. Ir būtų idealu, kad savo priklausymą kokiai nors religinei bendruomenei deklaruotų tik iš tiesų tikintieji. Lauksime rezultatų.
