Baikeris, kuris dievina liepsnojančius ratus
Nors sinoptikai dar žada šalčius, atšiaurius vėjus ir darganas, vis anksčiau patekanti saulė ir linksmiau ryte čiauškantys paukščiai pranašauja, kad Airijoje jau dvelkia pavasariu. Pavasarį paskelbė ir Airijos baikeriai. Vasarį jie jau renkasi į pirmą šių metų susitikimą Belfaste. Atšils, pradžius keliai, ir vėl sugriaudės galingi varikliai, gąsdindami sekmadienio iškylai išsirengusius senukus, žaibu praskriedami pro tvarkingai slenkančius jų automobilius.
Pažintis su „plieninio žirgo riteriu”
Baikeris – tai ne tik žmogus, aistringai mėgstantis galingą techniką, tai amžinas paauglys, kuris dievina greitį, roko muziką ir laisvę. Niekas neskaičiavo, kiek tokių nutrūktgalvių kiekvienais metais praranda savo jaunas gyvybes vingiuotuose Airijos keliuose. Nuo to entuziastų ne tik nemažėja, bet, priešingai, kasmet vis daugiau.
Kaip tik tokį lietuvaitį teko sutikti viename iš baikerių renginių.
Dideliam vyrų pulke, susirinkusiame į baikerių sezono uždarymą Charleville pilyje, išsiskyrė stipriai šlubuojantis vaikinas. Visą laiką jis buvo dėmesio centre, juokavo, glėbesčiavosi su kitais „plieninių žirgų riteriais”, skaudanti koja, rodės, jam visai netrukdė šauniai dalyvauti visose važiavimo rungtyse. Tik kai nulipo nuo motociklo, tapo akivaizdu, kad kiekvienas žingsnis jam sukelia skausmą.
Kažkas pašnibždėjo, kad jo vardas Darius ir kad dėl baikerių šventės jis pabėgo iš ligoninės, kur buvo gydomas. Nesulaukusi, kol kas nors supažindins, prisistačiau pati. Tikrą baikerį iškart atpažinsi iš jo broliško ir betarpiško elgesio. Darius kaip tik toks. Po dešimties minučių bendravome kaip seni pažįstami… Labiausiai intrigavo žvitrios Dariaus akys, su linksmai šokinėjančiais kipšiukais. Patiko ir jo neeilinė sėkmės ir karjeros svečioje šalyje istorija…
Kelionė senuku Jawa baigėsi Londone po sunkvežimio ratais
Gyveno Klaipėdoje vaikinas vardu Darius. Augo mokėsi… Užaugęs įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, kuriame studijavo informacinę inžineriją. Netrukus pagal mainų programą išvažiavo studijuoti į JK. Užsienis Dariui patiko. Čia visai kitos galimybės jaunam ir siekiančiam prasiskinti kelią žmogui.
Su savo vaikystės draugu Jonu, kurį pažįstami vadina ,,Zoro“, sugalvojo avantiūrą važiuoti į Airiją su trisdešimt trejų metų senumo motociklu Jawa pagamintu (1973 metų gamybos). Motociklo priekabai, kurioje važiavo mūsų herojus, buvo 56-eri. Šita išvyka buvo sugalvota tiesiog kaip pramoga, kad vaikinai neskubėdami susipažintų su šalimis, per kurias teks važiuoti. Keliavo ilgai. Juk suprantama, kai technika skaičiuoja ketvirtą dešimtį, greit nepalakstysi. Bet Darius sako, kad buvo įdomu. Deja, kelionės pabaiga buvo skaudi: įvažiavę į Londoną, papuolė po sunkvežimio ratais. Kebliausia buvo ligoninėje, kai Darius prarado atmintį ir negalėjo prisiminti nieko daugiau tik savo vardą... Žinoma, pamiršo ir anglų kalbą... Sako, tai buvo labai įdomi būsena... Gerai, kad jo kelionės draugą Zoro smūgis į galvą paveikė atvirkščiai: staiga jis ėmė puikiausiai kalbėti angliškai, nors iki tol, sako, net nebandęs...
Verslą įkurti buvo juokingai paprasta
Darius Airijoje atsirado neatsitiktinai. Važiavo naujo gyvenimo pradėti ir jau žinojo, kad laukia ne pyragai. Pradžioje, kaip ir dauguma, įsidarbino lietuvių - ukrainiečių statybos kompanijoje. Sekėsi neblogai, todėl netrukus tapo apskaitininku. Lietuvoje diplomuotas kompiuterių specialistas džiaugėsi darbu, kuriam užtektų vidurinio išsilavinimo. „Visi mes čia pradedame nuo paprasčiausių darbų“ - visai to nedramatizuoja Darius. Neilgai trukus kompanija bankrutavo. Darius neliko bedarbis. Jį priėmė airis, naujasis savininkas.
Dėl užgriuvusių permainų Darius pasijuto nesaugiai, nutarė, kad reikėtų pradėti savo verslą, gal tada tvirčiau pasijus. Ir tikrai, pasijuto ne tik tvirčiau. Įkūręs ir sėkmingai vystęs savo statybų kompaniją, dar ėmėsi ir papildomo verslo: tvarkė tautiečiams painius mokesčių reikalus.
Pradėti verslą čia yra juokingai paprasta, nes esi ir remiamas, ir skatinamas, nepalyginsi su Lietuvos biurokratiniais brūzgynais. Pradžiai tereikia detalaus verslo plano. Nelabai sunku buvo gauti ir beprocentinę paskolą vieneriems metams.
Vaikinas atsikvėpė lengviau, žinojo, kad neprapuls...
Pavojai vis labiau kursto azartą
Pagaliau galėjo užsiimti tuo, kam iš tikro jautė didžiausią potraukį - motociklais! Kai pradedam šnekėti apie „baikus“ Dariaus akys užsidega. Galėtų valandų valandas pasakoti apie savo numylėtinį - Kawasaki Ninja modelį, vardinti jo privalumus, aiškinti variklio ypatybes. Ir jau žinau, kodėl Dariui lengvai sekasi verslas: nes viskas, ko jis siekia, daroma su didžiausiu užsidegimu.
Jau beveik penkerius metus Darius gainioja motociklą. Nei traumos, nei avarijos neatbaido, greičiau atvirkščiai, vis labiau ir labiau pririša.
Jį velnioniškai traukia viskas, kas susiję su pavojais, azartu ir adrenalinu...
Kitas jo potraukis - povandeninis nardymas. ,,Lietuvoje paprastam žmogui, visa tai nepasiekiama, nes brangu, - samprotauja Darius, - o čia tereikia ištiesti ranką.“ Jis surado nardytojų klubą, narystės mokestis nebrangus. Ir tiek įdomių vietų nardymui!
“Čia žmogui tikrai atsiveria galimybės, tik svarbu išdrįsti”, - tikina mane pašnekovas.
Paskutinis Dariaus nuotykis buvo dramatiškas. Vyko eilinis senų draugų susibūrimas, ir kažkam šovė į galvą išbandyti pavojingą baikerišką triuką: padegti ratus. Tai senas baikerių ,,šposas” - kai motociklas stovi vietoje užblokuotu priekiniu ratu, nes užspaustas priekinis stabdis, o galinis ratas sukasi taip greit, kad padanga ima svilti. O kad reginys būtų šaunesnis, kažkas dar šliūkštelėjo ant rato benzino. Šito ir nereikėjo... „Gal geriau apie tai nerašyti, nes dar kas sumanys pakartoti“ - samprotauja Darius, bet sutariam, kad gal kaip tik gerai - žinos, kuo baigiasi tokie pomėgiai. O baigėsi… baisiu kojos nudegimu, kurį gydytis teko ne vieną savaitę.
Tik kažkodėl nematau jo veide liūdesio ar apgailestavimo – vien linksmus žiburiukus, šokinėjančius akyse. Ir apie artėjančią operaciją Darius užsiminė vos puse lūpų. Užtai jo planuose – kelionės, nardymai, nauji dar nepatirti išbandymai, nuotykiai, azartas.
