Moteris gali viską
Vakarėjant virš vienoje iš centrinių Kijevo gatvių esančio madų salono įsižiebia iškaba „Vijoleta“. Apie jo savininkę drabužių dizainerę Vijoletą Banienę bendri pažįstami pasakojo kaip apie žmogų, patyrusį ir šilta, ir šalta. Ji svetur prarado šeimą, bet sukūrė mados verslą.
Vijoletos salonas šviesus ir minimalistinis, dvelkiantis europietišku santūrumu. Tokia ir jo šeimininkė: elegantiška, pasitempusi, besišypsanti, bendraujanti tyliu, ramiu balsu ir su pavaldiniais, ir su klientais, ir su į saloną užsukančiais kiek įkyriais prekybos agentais. Iš pirmo žvilgsnio Vijoleta — švelni, trapi. Nenuostabu, kad kadaise ji laimėjo grožio konkursą „Mis publika Mažeikiai“. Bet jei reikalai klostosi ne taip, kaip turėtų, Vijoletos balse pasigirsta plieninių gaidelių, išduodančių valingą asmenybę. Kai tautiečiai pulkais plūsta į Vakarus, keistoka sutikti žavią, energingą lietuvę, savo svajonę auginančią ne pačioje palankiausioje šalyje.
Likimo pokštas — Ukraina
„Augau kaime, vaikystės saulėtekiai ir saulėlydžiai ugdė subtilumą. Keista, bet jau tada ribojo ankštumo pojūtis. Norėjau kažko didesnio, platesnio. Paskui buvo Mažeikiai, Klaipėda, tačiau tas ribotos erdvės pojūtis niekur nedingo. Nepaleido jis manęs ir kai būdama devyniolikos ištekėjau už savo bendraamžio. Vis atrodė, kad mano gyvenimas tarsi nebaigtas, kad ateityje būtinai laukia kas nors ypatinga. Pirmuosius santuokos metus pavadinčiau šviesiu, dar vaikų sukurtu jausmų pasauliu. Jame nebuvo minčių apie materialinį pagrindą, nuosavą būstą. Vis dėlto nestovėjome vietoje: vyrui gerai sekėsi darbas, po kurio laiko išsikraustėme iš jo tėvų namų į nuosavus. Gimė sūnus Simas. Augindama jį namie neužsidariau — neakivaizdžiai studijavau pedagoginiame universitete, įsidarbinau viename Mažeikių grožio salone aerobikos instruktore.
Nuo jaunų dienų mane traukė grožio pasaulis. Gal dėl to, kad matydavau nuolat prie siuvinių palinkusią močiutę. Grožio salone irgi akį traukdavo originalūs drabužiai, mat jo savininkės mama puikiai mezgė. Teko net demonstruoti jos modelius. Ir pati mėgindavau ką nors sukurti, pasiūti, tegul ir ne taip kokybiškai. Tada dar tiksliai nežinojau, ko noriu, tik jaučiau savyje kažkokį uraganą, niekaip negalintį išsiveržti. Netikėtai vyras gavo pasiūlymą vykti į Ukrainą plėtoti verslo. Man tai iškart pasirodė labai įdomu — bet kokia naujovė traukia mane it magnetas. Netgi jei nauji įvykiai klostosi ne itin gerai, gauni galimybę netikėtai save atskleisti, užkariauti naujas erdves, galų gale — parodyti, koks esi stiprus.
Iš pirmo žvilgsnio Ukraina man pasirodė ne itin šviesi, o liūdnoka šalis. Ypač šokiravo gatvių prekeiviai, tiesiog ant šaligatvio sumesdavę maisto produktus. Bet kai žinai, kad esi laikinai, viskas atrodo ne taip ir baisu. Iš karto atvykusi susiradau saloną, kur reikėjo aerobikos trenerės. Puoselėjau konkretų planą sukaupti Kijeve kuo daugiau profesinių žinių, kad vėliau jas galėčiau panaudoti grįžus į Lietuvą. Sekėsi puikiai! Susipažinau su Ukrainos teatru, baletu, literatūra. Užmezgiau naujų pažinčių, tarp kurių buvo ir žinomas Ukrainos drabužių dizaineris Aleksandras Gabčukas. Jis pasidomėjo, kuo užsiimu ir ką norėčiau daryti. Prasitariau, jog domiuosi mados pasauliu, tačiau man jis atrodo tolimas ir nepasiekiamas. Gabčukas patarė pasimokyti Lengvosios pramonės instituto kursuose, kur buvo dėstomas dizaino, kirpimo menas, piešimas, kostiumo istorija. Ten pirmuosius savo eskizus piešiau nelabai susigaudydama, ką darau. Tačiau mano pasiūlymai, kaip aprengti robotą (tokia buvo užduotis) sulaukė dėstytojų pagyrimų ir padrąsinimų. Paskui sėdusi prie eskizų taip į juos panirdavau, kad kelios valandos pralėkdavo it akimirka.
Stengiausi išnaudoti menkiausią galimybę įsitvirtinti srityje, kuri mane viliojo, daug laiko praleisdavau bibliotekoje prie meno knygų. Įsidrąsinau netgi dalyvauti manekenių konkurse. Nors konkuravo apie šimtą kandidačių, pakliuvau į tryliktuką. O juk mano amžius (buvau tada dvideiųimt penkerių) jau nelabai tiko tokiam darbui. Modelių mokykloje gavau išties vertingų pamokų: aktorystės, judesio, rūpinimosi savimi įgūdžių. Tačiau jau pačioje darbo ant podiumo pradžioje labai nusivyliau. Ką čia slėpti: mergaitės išnaudojamos ne tik drabužių demonstravimui. Kai pamačiau, koks nešvarus tas pasaulis, nutariau pasitraukti ir atsidėti drabužių dizainui.
Be šeimos
Ištikus bet kokiai gyvenimo negandai, šeima man atrodo pats didžiausias ramstis. Kai partneriai vieningi, drauge galima įveikti bet kokius sunkumus. Deja, man nutiko kitaip. Vyrui kilo verslo problemų, mūsų šeimyninis gyvenimas pradėjo aižėti. Tikriausiai Mažeikiuose nebūtų to nutikę, nes savas lizdelis, aplinka, draugai yra patikimesnis saugiklis. Svetimoje šalyje tykoja daugiau rizikingų išbandymų: naujos galimybės, nauji žmonės, įvairūs iki tol nepažinti dalykai. Mūsų santuoka šio išbandymo neišlaikė. Būdama trisdešimties, likau viena su dešimtmečiu sūnumi svetimame krašte, be namų, be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Pirmosios mintys buvo klaikios. Buvęs vyras siūlė mudviem su Simu grįžti į Lietuvą. Tačiau kur vykti? Lopydami jo verslo skyles, pardavėme tėvynėje turėtą būstą. Tėveliai mus būtų priėmę su malonumu, bet... Nenorėjau grįžti namo pralaimėjusi. Kita vertus, ir Kijeve nelabai turėjau vilties gauti geresnį darbą jau vien dėl savo akcento. Kelis mėnesius uždarbiavau su kolege parinkdama klientams audinius, siūdama. Mano pajamos buvo 50 dolerių, o už buto nuomą reikėjo mokėti 70 dolerių... Vėliau pažįstama, ilgainiui tapusi gera bičiule, įsigijo patalpas madų salonui Kijevo centre, pakvietė kartu dirbti. Pamaniau, jog man profesiniu požiūriu tai bus šioks toks laiptelis, atspirtis. Tačiau kuklus, skurdui pasmerkiantis atlyginimas vėl sukėlė minčių: gal grįžti pas tėvus. Net žengiau pirmą žingsnį — parvežiau į Lietuvą Simą, ten jis baigė dvi klases. Didžiausiam priešui nelinkėčiau patirti, ką reiškia dvejus metus būti atskirtai nuo savo vaiko. Po viešnagių Mažeikiuose važiuodama atgal į Kijevą, raudoti liaudavausi tik Šiauliuose. Simukas mane išlydėdavo irgi su ašaromis . Kalbėdamiesi telefonu verkdavome abu. Namiškiai vienas per kitą ragino grįžti, nors nė nenujautė, kaip aš iš tiesų gyvenu. Tačiau Kijeve mane tarsi laikė paslaptinga jėga, vis pametėdama naujų galimybių, pasiūlymų. Nuojauta kuždėjo, jog dar ne viską ten padariau, kad situacija dar nėra išbaigta.
Visą liūdesį, išgyvenimus sutelkiau į darbą, jam skyriau kiekvieną uždirbtą kapeiką. Siuviniai, akmenukai, spalvos — tame pasaulyje užsimiršdavau. Viena estrados dainininkė užsakė sukurti koncertinę suknelę, kuri atitiktų jos įvaizdį ir dainą. Pamenu, savo sumanymu norėjau parodyti, kad net blogiausioje situacijoje visada atsiranda šviesos spindulėlis. Suknelei panaudojau keturis šimtus lempučių, veidrodėlių ir saulėlydžio spalvų audinių skiauteles. Kai solistė pasirodė scenoje, greitai išjungiau šviesas. Efektas buvo puikus, mano kūrinys sulaukė puikaus įvertinimo. Tokios mažos sėkmės labai palaikė mane, nes gyventi tada buvo sunku...
Pinigų neturėjau, o noras kurti nedavė ramybės. Supratau, kad jei bent porą kartų per metus nepriminsiu apie save visuomenei, vilčių iškilti neliks jokių. Todėl sukausi iš varganos padėties kaip įmanydama. Vaikams pasiūtus drabužėlius greitai išpirkdavo. Sumaniusi dalyvauti jaunųjų dizainerių konkurse susitariau su klientėmis, kad jos nupirktus modelius man paskolins. Taupiau vaikštinėdama po didelį miestą pėsčiomis, nevažinėjau autobusu, metro. Porą metų nebuvau Lietuvoje aplankyti artimųjų, nes neturėjau už ką. Kartą vaikišką kolekciją sukūriau iš paprasčiausio celofano ir aliejinių dažų — tai kainavo nedaug.
Nusiunčiau savo eskizus į gražų ir solidų Rusijos madų festivalį „Rusiškas siluetas“. Kaip jaudinausi, kaip laukiau atsakymo... O kai atėjo kvietimas dalyvauti, vėl naujas galvos skausmas: kur pešti pinigų brangiems audiniams? Dėdama kapeiką prie kapeikos, po truputį pirkau viską, kas reikalinga. Kolekciją „Pabudimas“ siuvau metus, o pabaigiau traukinyje pakeliui į Maskvą. Kolekcija „Pabudimas“ tarp 74 kitų buvo pripažinta glamūriškiausia kolekcija, modelius iškart išpirko, parsivežiau tik vieną suknelę. Publika mano pasirodymą palydėjo audringais plojimais. Man tai buvo tikras įvertinimas, nes vieniems autoriams žiūrovai plojo daugiau, kitiems — mažiau. Pajutau mažytę pergalę — prieš visus sunkumus, abejones, netikrumą, ar tikrai einu tinkamu keliu. Mane labai padrąsino ir festivalio šeimininkė Tatjana Michalkova, ir garsus rusų dizaineris Viačeslavas Zaicevas.
Vietoj sūrių — suknelės
Viena vertus, buvo pragariškai sunku be namų, be eimos. Kita vertus, svarsčiau, kad Lietuvoje vėl tektų viską pradėti iš naujo, o čia jau žengti pirmi žingsniai, užmegztos pažintys. Turėjau ištikimų savo stiliaus gerbėjų iš politikos, verslo pasaulio. Mados salonuose, kur darbavausi, su niekuo nesipykau, man sekėsi rasti naujų klienčių. Tačiau nemoku paklusti. Jaučiuosi esanti lyderė, mėgstu pati atsakyti už savo klaidas, jei jų įveliu. Todėl matydama, kad draugės salone nuveikiau viską, ką galėjau, kad klientūra surinkta, kolekcija sukurta, šeimininkės investicijos grįžo su kaupu, mintimis vėl pradėjau ruoštis į Lietuvą. Bet likimas ir vėl metė jauką. Viena draugė, politiko žmona, supažindino mane su aukštu Ukrainos politiku, kuris ieškojo, kas galėtų pasirūpinti jo įvaizdžiu. Kaip elgtis? Sūnų išvežiau, darbą palikau, sprendimas grįžti namo priimtas... O čia siūlo gerą atlyginimą, už kurį galima normaliai gyventi, nuomoti butą, ko nors siekti. Naujasis klientas — unikalus žmogus, manęs visiškai nepažinodamas davė pinigų pailsėti kur tik noriu, kad darbą pradėčiau kupina naujų jėgų. Žinoma, parvažiavau į Lietuvą.
Pagunda pasilikti buvo labai stipri, tačiau negalėjau nuvilti žmogaus, kuris parodė man tokį pasitikėjimą. Nutariau pasiimti Simą į Kijevą ir metus padirbėti ten įvaizdžio konsultante. Priėmiau tai kaip naują iššūkį. Iki šiol grožio ir stiliaus paslaugas teikiau moterims, o čia — vyras! Stengiausi rūpintis ne tik jo drabužiais, išvaizda, bet ir manieromis, dalijau patarimų, kokias knygas verta perskaityti. Žinoma, tam turėjau rinkti informaciją ir pati mokytis. Būta tikrai vertingo gyvenimo etapo, kuris padovanojo man ir naujų žinių, ir neeilinių pažinčių. Tačiau labai stigo kūrybos, savo siuvinių. Mėgstu galynėtis su audiniu, spalvomis, sudėtingomis detalėmis. Tas ilgesys neįveikiamas: kaip dailininkas piešia paveikslą, taip aš – drabužį. Giliai viduje neabejojau: nors neturiu nei pinigų, nei patalpų, kada nors atidarysiu savo madų saloną.
Vienas iš puikių draugų vis kartojo, kad privalau labiau tikėti savo gebėjimais. Už tai esu be galo dėkinga, nes pasitikėjimas savimi suteikia žmogui laisvę. Tiesą sakant, skyrybos mano pasitikėjimą savimi buvo gerokai pakirtusios. Tas pats draugas supažindino mane su vienu Kijevo verslininku, turėjusiu sūrių fabrikėlį ir ketinusiu atidaryti sūrių parduotuvę. Įsivaizduokite, išklausęs mano minčių apie aukšto lygio madų saloną, jis apsigalvojo per tris dienas: gerai, tegul bus ne sūrių parduotuvė, bet madų salonas. Be to, pasakė, kad su lietuve gali kurti verslą, nors ukrainietei tokios atsakomybės nepatikėtų.
Koks sunkus metas buvo patalpų remontas! Partneris sumokėjo, rekomendavau meistrą, prisiėmiau atsakomybę už jį ir jo brigadą. O jis ėmė ir dingo kaip į vandenį. Privalėjau pati valdyti situaciją> Pasiguosti partneriui negalėjau – smarkiai rizikuočiau. Argi galima verslą man patikėti, jei net su statybininkais nesusitvarkau. Tada kreipiausi į vyrukus, kad pasikalbėtų su apgaviku.
Turiu dabar mados saloną Kijevo centre. Verslo partneris visiškai nesikiša į mano reikalus ir netrukdo, tačiau žinau, jog privalau ne tik grąžinti įdėtus pinigus. Turiu sukurti klestintį saloną, kuris duotų pelną. Didžiausias galvosūkis po remonto buvo, kur gauti pinigų prekėms. Svajojau, kad mano salone moteris rastų viską: drabužius, batelius, aksesuarus, kad pagal mano eskizus čia būtų kuriami ne tik vienetiniai drabužiai, bet ir papuošalai. Kad kiekviena moteris čia būtų pasitinkama ir išlydima kaip pati gražiausia. Susiradau naujų partnerių, kurie investavo ir į šias mano svajones. Taip atsirado juvelyrinių dirbinių iš Panamos. Juos įsigijau virpėdama iš baimės, ar pasiseks parduoti. Asortimentas klientus labai nudžiugino, ir greitai tų dirbinių neliko nė pėdsako.
Dirbu nepaprastai daug, atsipučiu tik sekmadieniais laiką leisdama su sūnumi. Kartais paskutinę klientę išlydžiu vėlyvą vakarą. Ne viena iš jų yra užimta moteris, ir tik tokiu metu randa laiko pasimatuoti. Poilsio trūksta, bet suprantu, kad dabar toks mano gyvenimo etapas. Niekada nesimokiau daugybės verslui reikalingų dalykų, tad tenka atsigriebti mokantis savarankiškai. Jei sustosiu, atsipalaiduosiu, iškart atsiliksiu ir prarasiu viską, kam skyriau tiek pastangų ir širdies. Labai vertinu partnerių pasitikėjimą, nenoriu jų apvilti ir iš kailio neriuosi, kad salonas kuo greičiau atsipirktų.
Visada kėliau sau didelius tikslus. Dar vaikystėje įstrigo į galvą protingų žmonių patarimai, kad laiką reikia branginti ir nešvaistyti tuščiai. Todėl stengiuosi būti tarp pirmaujančių. Rengiu ataskaitas sau. Kartais gerokai anksčiau ateinu į darbą, kad galėčiau viena ramiai pamąstyti. Per kiekvieną savo gimtadienį mintyse apibendrinu praėjusių metų laimėjimus, planuoju būsimus tikslus, nepamirštu padėkoti Dievui. Nuolat ieškau atsakymo į klausimą kodėl – savyje, knygose apie Rytų meną, dailės albumuose, talentingų žmonių biografijose, bendraudama su išmintingais, vyresniais bičiuliais Lietuvoje bei Ukrainoje.
Aš pati
Ukraina — nelengva šalis, čia daug tokios netvarkos, kokią lietuviui sunku suprasti. Aš irgi suvokiu, jog tai – ne mano žemė. Ji į mano gyvenimą atnešė kraštutinių permainų. Kita vertus, nors čia netekau šeimos, bet įgijau profesiją, kurią laikau didžiausia sielos atgaiva. Juk kūrybingas, bet savęs nerealizuojantis žmogus gali jaustis labai nelaimingas net ir turėdamas tobulą asmeninį gyvenimą. Taigi nekankinu nei savęs, nei Dievo klausimais, kodėl man teko tokie išbandymai. Tiesiog manau, kad jis man davė kelią ir aš privalau jį nueiti. Iš savo gyvenimo patirties žinau, jog niekada negalima sakyti niekada, nes nuolat atsiranda posūkių, kurie nuo tavęs visiškai nepriklauso. O aš nebijau eksperimentuoti, pradėti viską iš naujo. Jeigu gyvenimas ir vėl pakryptų kokia nors nepalankia linkme, man nebūtų sudėtinga išgyventi.
Galėjau sukti lengvesniu keliu, esu sulaukusi įtakingų vyrų pasiūlymų. Gal kitos moterys sakys, kad esu neprotinga, negudri, bet manasis pasirinkimas teikia man daugiau pasitenkinimo. Juk viską pasiekiau savarankiškai, nesujaukdama savo vidinio pasaulio. Jo švara labai svarbi ir man, ir mano kolegėms. Visos salone dirbančios moterys tikinčios.
Manau, nebūna atskirų motyvų: visi susilieja į vieną melodiją. Kiekvienas supurtymas yra kaip kelrodis, kur link toliau judėti. Visi sunkumai leido suvokti viena: reikia tobulėti dvasiškai. Kai esi it kaktusas, sunku patraukti žmones, bendrauti, vadinasi, ir tikėtis jų palaikymo. Verslas teikia daug tokių išmėginimų, kurių kitoje srityje nepatirsi. Stengiuosi, kad jis manęs nepakeistų į bloga. Nesu reikli materijai, labiausiai rūpi darbo rezultatas. Kai pasiseka sukurti gražią suknelę, kai ja pasipuošusi moteris švyti, jaučiu didžiausią palaimą. Jei sugebu suteikti kitiems džiaugsmo, vadinasi, bus ir pinigų. Labai noriu ateityje sukurti didelę kolekciją. Norėčiau savo kūrinius pardavinėti ir Lietuvoje.
Netiesa, kad moteris nieko negali arba gali mažai. Ji gali viską. Grožio ir mados sritis padeda nesuvyriškėti nuo kietų verslo taisyklių, kurias diktuoja vyrai. Iš vyrų galime daug ko pasimokyti. Harmoningą Coco Chanel kūrybą juk išaugino jos gyvenimo vyrai! Ir kaip genialiai ji savo drabužiuose pritaikė vyriško garderobo detales!
Jaučiuosi moteriška, kaip ir visos trokštu švelnumo, meilės. Tačiau skaudoka patirtis padarė mane atsargią. Kitą žmogų arčiau prisileidžiu tik jei jaučiu, kad jo dvasinis pasaulis man artimas. Neskubu švaistyti jausmų, neieškau dirbtinių pažinčių. Man vyras patiktų stiprus, rūpestingas, kuris nebijo šalia savęs laisvos, savarankiškos, kūrybingos moters. Man tai tikrojo vyriškumo ženklas.
Apie ukrainiečius vyrus girdėjau įvairių nuomonių. Neva jie sukti, apgavikai, nemalonūs. Man su tokiais susidurti neteko. Atvirkščiai, susidariau įspūdį, kad ukrainiečiai labai dosnūs, meistriškai asistuoja, rodo moteriai dėmesį. Gal tenykštės moterys juos taip išauklėjo, kad iš savo vyrų gautų viską, ko nori. Ukrainietės ne tokios savarankiškos kaip lietuvės. Jos nelinkusios siekti karjeros, taikosi verčiau saugiai pasislėpti už vyro nugaros. Ypač vyresnio amžiaus moterys. Prisimenu, po kelionės į Graikiją lyginau ukrainietes su graikėmis. Šios, kad ir kokio būtų amžiaus, svorio, šviečia kaip saulė, pasitiki savimi, nes žino, kad vyrai jų nepaliks. Skirtingai nei Ukrainoje, šeima ten – vertybė. Lietuviai uždaresni ir pragmatiškesni. O ukrainiečiai — ir vyrai, ir moterys — atviri, neslepia emocijų. Kartą nusišypsojau taksistui, o jis man nuoširdžiai sako: „Kaip malonu, kad padovanojote tokią šypseną. Kaip pasisekė jūsų vyrui“.
Kad ir kokia skaudi mano asmeninio gyvenimo patirtis, buvusios santuokos nevertinu vienareikšmiškai. Taip, buvo nemažai liūdesio, bet juk kaip tik tada išaugau kaip asmenybė. Be to, iš tos santuokos turiu puikų sūnų, kuriuo galiu didžiuotis. Mudu kartu šturmavome gyvenimo svetimoje šalyje sunkumus. Simui čia juk irgi nebuvo lengva: nauja aplinka, nežinoma kalba. O kai baigęs Kijeve pirmąją klasę jis parvažiavo pas senelius į Lietuvą, prisistatė taip: „Zdrastvujte, ja — Simas“. Viską ištverti mudviem padėjo stiprus ryšys, kuris toks pat tebėra ir šiandien, kai sūnus jau baigia mokyklą. Artimieji visada mus palaikė, todėl Simas ilgisi senelių, tetos lietuviškų patiekalų. Žinoma, Lietuva jam brangesnė, tačiau Ukrainoje jis išaugo. Kai kadaise jo, dar dešimtmečio, klausdavau, ar nenorėtų gyventi Lietuvoje su seneliais, jis tvirtai atsakydavo juos labai mylintis, bet norintis būti su manimi. Tačiau atėjęs pas mane į darbą visus tikindavo: „Kai užaugsiu, parvešiu mamą į Lietuvą“.
