Vaikščiojimas peilio ašmenimis

La Paz – miestas Bolivijoje. Tikrai vargu ar kas labai čia veržtųsi gyventi. Jo vaizdas – it viena didelė turgavietė. Tik aukšti kalnai iš visų pusių daro miestą malonų akiai, žvelgiančiai į miesto panoramą fotografijoje. Tiesa, Valdui Žilinskui irgi rūpėjo ne grožis ir ne vaizdingos kalnų apylinkės, o tai, kad šiame mieste galima labai pigiai įsigyti narkotikų.

Valdui tik 22-eji. Jis dar nekalba ispaniškai, tad boliviečių aplinkoje dar ne visai suvokia, kas jo tikri draugai, o kas tik tariami pažįstami, kokiais žmonėmis galima pasitikėti, o kokių vengti. Jau beveik penkis mėnesius Valdas glaudžiasi San Pedro kalėjime ir po apeliacijos laukia teismo sprendimo. Į La Paz miestą garsinantį kalėjimą Valdas pateko susiviliojęs pervežti narkotikus ir lengvai uždirbti septynis tūkstančius angliškų svarų. Jam pasirodė, kad taip praturtėti yra nepalyginamai greitesnis būdas nei alga Anglijoje, maitinusi jį ketverius metus. Tačiau oro uoste patikrino: iškratę visus daiktus, lagaminą subadė. Rado kilogramą kokaino. “Neturėjau pinigų, todėl mane sulaikė. Čia galioja paprastos taisyklės: sumoki ir tave praleidžia be jokių problemų, - Valdas tuo nė kiek neabejoja. – Įklimpau, matyt, ilgam. Man gresia nuo aštuonių iki dvylikos metų”. Iš pradžių vaikinas kalbėjo sunkiai rinkdamas žodžius. Šalia jo nuolat sukiojosi vaikai, kažkas garsiai triukšmavo. Kalbėjomės per Skype su vaizdo kamera ir buvo galima matyti Valdo gyvenamąją aplinką. Visa tai man, nieko nežinojusiai apie keistą vietą Pietų Amerikoje, sukėlė smalsumą. Vargiai ar kada būčiau ieškojusi informacijos apie  San Pedro kalėjimą, jei ne atsitiktinai suvedusi pažintis su Valdu. Niekada netraukė tokia aplinka, jos gyvenimo detalės. Bet pasirodo, tai žymi vieta, net gausiai lankoma turistų.

Valdas jau buvo matęs televizijos laidą apie šį keistą kalėjimą, tad su aplinka buvo susipažinęs neakivaizdžiai. Nesitikėjo, kad tai teks išbandyti betarpiškai. „Šioje šalyje net už paprasčiausias muštynes ar už vagystę sodina į kalėjimą. Net pavogus dešimt dolerių gali pasodinti penkeriems ar šešeriems mėnesiams, bet jei policijai duodi pinigų, tave greit išleis, - tokia patirtimi dalijasi jaunuolis.“ Kalėjimo teritorijoje gyvena ir narkotikų prekeiviai (jų čia apie 80 procentų), ir žudikai, ir politiniai kaliniai. Didžioji jų dauguma čia laukia teismo ir tik apie 25 procentai esančiųjų atlieka bausmes.

Kasdienybės keistumai

San Pedro kalėjimas iš išorės gal ir atrodytų panašus į kitus kalėjimus: aukštos, storos mūro sienos, masyvūs vartai, maži langeliai. Tačiau vos įžengus, susiduriama su pačia keisčiausia pasaulyje bausmės taikymo sistema.

Vos atsidūrus už storų sienų ir apsaugos vartų, išnyksta bet koks panašumas į kalėjimą: žaidžia vaikai, gatvėse nutiestos prekybininkų lentynos, vilioja restoranai, kirpyklos, švyti viešbučio langai... Jokių sargybinių, jokių uniformų, jokių geležinių grotų ant langų. Tai labiau panašu į miesto rajoną nei į kalėjimą. Tokia sąlygiška laisvė turi savo vertę – kaliniai privalo mokėti už gyvenimą jame, taigi dauguma jų kalėjime turi darbus: pardavinėja produktus, dirba kirpėjais, skalbėjais, batų blizgintojais, televizorių ir radijo imtuvų meistrais.

San Pedro kalėjimas pagrindiniame La Paz mieste yra namai daugiau nei vienam su puse tūkstančio žmonių. Bolivijos kalėjimai pasižymi tuo, kad jie nuolat perpildyti. Teisinė sistema čia tokia lėta, kad dauguma žmonių gali užsibūti kalėjime mėnesių mėnesius ir net metus, kol sulaukia teismo. Tiesa, dauguma nesulaukia. Daugelis pakliuvę į San Pedro kalėjimą, gyvena taip, lyg rytojaus nebūtų. Beje niekas iš čia nemėgina bėgti, nors tam, atrodo, yra visos sąlygos. “Yra tokių vietų, kur gali išlipti pro langą, teskiria mažas tarpelis ir perlipęs aukštą tvorą būtum laisvas. Bet buvau įspėtas, kad iškart nušautų. Matyt, veikia gera apsaugos sistema, nes neteko girdėti kad kas tai bandytų daryti, - svarsto vaikinas. – Girdėjau atvejį, kai vieni bandė išvažiuoti iš teritorijos pasislėpę šiukšlių konteineryje, bet juos aptiko ir sudaužė lazdomis taip, kad sveikos vietos neliko. Laisvė - tik viduje, bet ne už sienos. Policijos čia nėra, patikrinimai būna kas kelis mėnesius. Čia geria, ką nori ir kada nori, vartoja kokainą. Prižiūrėtojai visai nesikiša į jų reikalus. Kaliniai savo problemas sprendžia per atskirų sektorių atstovus, kuriuos išsirenka.“

Keisčiausias pasaulio kalėjimas

Pirma keistenybė, kad kalinių šeimos nariai kalėjime gyvena kartu. Apie 200 vaikų gyvena už kalėjimo sienų. Kalinius galima laisvai lankyti arba apsigyventi kartu su jais. Bolivija yra viena iš skurdžiausių šalių Pietų Amerikoje, taigi daugeliui moterų ir vaikų gyvenimas kalėjime yra vienintelis būdas, garantuojantis šeimų išlikimą. Jauniausieji gali lankyti vaikų darželį, kuris įrengtas pačiame kalėjime, vyresnieji lanko už kalėjimo sienų esančias mokyklas. Už pragyvenimą reikia mokėti patiems, tad kalėjimo gyventojai La Paz mieste turi darbus, atneša prekių ir įvairių produktų, kuriuos vėliau kalintys pardavinėja kalėjimo prekyvietėse ar kioskuose. Patys nuteistieji, po pusės kalėjime praleisto laiko taip pat gali išeiti iš teritorijos dienos metu ir dirbti mieste, bet nakčiai privalo sugrįžti. Sunkiai suvokiama, kaip pavojingų vyrų aplinka, smurtas, korupcija, narkotikų biznis, tuo pat metu yra namai moterims ir vaikams. Kur vietoj kamerų – buto patalpos, kai kurios su kabeline televizija, internetu, virtuvėmis ir vonios kambariais. Jos gali būti nuomojamos, perkamos ar parduodamos, jame organizuojamos ekskursijos turistams - visai kaip įprastame pasaulyje. Toks yra San Pedro kalėjimas su keista Bolivijos dvasia, pripildyta narkotikų, korupcijos ir stipraus šeimos gerbimo pojūčio.

“Čia išorės kontrolės nėra – kaliniai patys tvarkosi. Pinigais matuojama viskas. Jei neturi pinigų, būsi mušamas, daužomas. Ir niekas niekada nebaus skriaudėjų. Tokios taisyklės. Čia visur pinigai: duosi pinigų, gyvensi gerai, neduosi – kentėsi. Iš manęs atėmė visas banko korteles. Visos mano banko sąskaitos užblokuotos. Gavau tik 500 vietinių pinigų, kurių jau seniai neturiu. Šiuo metu prie savęs turiu tik 30 boliviarų, kurių užtektų tris kartus pavalgyti. Pokelis Marlboro cigarečių čia kainuoja 10 boliviarų. 100 dolerių – 690 boliviarų, tad 50 dolerių, kuriuos moku už kamerą lygūs 345 - kiems vietinių pinigų, - su skirtumais supažindina Valdas.“

Prabangūs kvartalai

Valdo Žilinsko dienos bėga skurdesniame sektoriuje, kurio gyventojai nepageidaujami kitose kalėjimo dalyse. Bet turistai dažniausiai aplanko visus pakampius. Kalėjimas padalintas į aštuonis sektorius, pradedant pačiais vargingiausiais ir baigiant prabangia kalėjimo dalimi, kuri vadinama Los Pinos. Čia patalpos kainuoja apie 10000 – 15000 dolerių. Jos erdvios, su vonia, virtuve, kabeline televizija. Kieme yra biliardo stalai, prekybos paviljonai, prekiaujama šviežiomis sultimis, prekystaliai nukloti kokybiškais maisto produktais. Turėdamas pinigų, gali gyventi it karalius. Gali nusipirkti net butą prabangiame kalėjimo sektoriuje. San Pedro kaliniai turi mokėti už viską, už prabangą ir egzistavimą. Tik atvykę jie yra verčiami pirktis arba nuomotis patalpas. Kaina sutariama su buvusiu savininku ir pasirašoma sutartis. Naujasis savininkas gauna titulą Propietario (savininkas), kas reiškia, kad jis yra sumokėjęs už būstą, sumokėjęs administracinį mokestį ir Titulo perdavimo mokestį (20%).

Retas baltaodis

Valdas kilęs iš Prienų rajono Vyšniūnų kaimo. Paaugęs yra mokęsis automechaniku profesinėje technikos mokykloje, bet nebaigė, nes kai tik suėjo aštuoniolika, susikrovė lagaminą ir išvyko į Angliją. Valdo sesuo Vaida ir brolis Aivaras taip pat negyvena Lietuvoje.

Kol buvo vaikas, Valdas augo pas močiutę. “Tik močiutė ir dabar padeda. Jai ilgai nesakiau, kad esu kalėjime, kažkaip sužinojo ir dabar labai nerimauja dėl manęs. Prašiau kad nesikrimstų, sakiau, čia nėra labai blogai. Net jei nuteis aštuoneriems metams, yra didelė tikimybė išeit į laisvę po pusės laiko. O jei dar pavyktų įsidarbinti, tuomet visai neblogai,” – vaikino žodžius palaikė jaunatviškas optimizmas. Kalbantis su Valdu susidarė įspūdis kad močiutė - vienintelis žmogus, padedanti jaunam vyrui kalėjime. Paklaustas ar pats močiutei yra padėjęs, sakosi nespėjęs. Močiutė prašė pagalbos, nes reikėjo pinigų naujiems langams. Kaip tik tuomet jaunuolis buvo parvažiavęs į Lietuvą, prižadėjo grįžęs į Angliją pinigų atsiųsti. Bet nespėjo, atsidūrė San Pedro kalėjime. Močiutė du kartus yra siuntusi anūkui pinigų per Western Union, tačiau ne į kalėjimą, nes į kalėjimą nieko negalima siųsti, o per tuos, kurie turi teisę išeiti į laisvę. Žinoma, tai taip pat paslauga už atitinkamą mokestį.

“Sektoriuje, kur gyvenu, yra 135 žmonės. Kad čia patekčiau, turėjau sumokėti 500 dolerių. Pinigai visados problema. Darbo nėra, ypač sunku j į  susirasti tokiems kaip aš, kurie nekalba ispaniškai. Tas, pas kurį nuomojuosi, sėdi už dviejų žmonių nužudymą. Čia gyvena jo žmona ir du vaikai, aš ir dar vienas vyras. Už žmogaus nužudymą bausmė yra iki 30-ies metų, už narkotikus – priklausomai nuo kiekio. Žinau, kad kalėjime yra ir lietuvių, neseniai vienas po septynerių metų buvo išleistas į laisvę. Retai kada sutiksi baltaodį, o iš vietinių mažai kas kalba angliškai. Ką sako ispaniškai, pamažu imu suprasti, bet kalbėti dar negaliu, - vaikinas sako neseniai pradėjęs mokytis ispanų kalbos vien tam, kad galėtų pabendrauti su žavia lankytoja, kuri apsilanko pas senelį. – Kartais čia būna visai linksma, per Naujus Metus buvo švenčiama, groja gyva muzika. Per didžiąsias šventes duoda nemokamai pavalgyti mėsos, o paprastomis dienomis nemokama tik sužiedėjusi bandelė. Tad yra vaikščiojančių ir prašančių išmaldos. Aš dvi savaites maitinausi tik tokia bandele per dieną, bet nesižeminau.”

San Pedro – narkotikų lopšys

Lietuviški vardai bet kokiame užkampyje mums skamba egzotiškai ir tampa vietine įžymybe, bet San Pedro kalėjime gyvena vietinių žvaigždžių. Vienas iš jų Barbachoca, dar vadinamas „Rudabarzdžiu“, yra tarptautinio masto narkotikų baronas, pagautas, kai nuosavu lėktuvu iš JAV per Meksiką bandė pervežti 4,000 kilogramų gryno kokaino, kurio vertė 420 mln. dolerių. Jis nebuvo patenkintas keturių žvaigždučių patalpa, kur buvo apgyvendintas, todėl sukonstravo naują patalpą, pro kurios langus nusidriekia vaizdas, iš toli aprėpiantis La Paz snieguotas kalnų viršūnes. Dauguma kalinių yra rimtai įklimpę į narkotikus ir rūko cigaretes su kokainu, pagamintas iš kokaino pastos. San Pedro kalėjime gausu įvairiausių laboratorijų, gaminančių kokainą, kuris vėliau parduodamas išoriniam pasauliui.

Kalėjime labai svarus futbolo kultas. „Sveiki atvykę į futbolo aikštę… Laisvė ir teisingumas visiems.” Toks užrašas šviečia iš tolo. Futbolo aikštė – didžiausias kalėjimo kiemas. Kiekviename sektoriuje yra po futbolo komandą, o turnyrai vyksta reguliariai, statoma suma viršija 20 tūkst. dolerių per metus. Gerų žaidėjų ieškoma, su jais pasirašomos sutartys – visai kaip už kalėjimo vartų. „Jei esi geras žaidėjas, gali pasidaryti pinigų daugiau nei turėdamas smegenis“ - taip juokauja vietiniai kaliniai.

Deja, ne kiekvienas gali prabangiai gyventi. Daugumos kalinių buitis labai varginga.

Bolivijos kaliniai turi teisę dalyvauti tautos rinkimuose. Todėl situacija pagerėja prieš rinkimus, kai politiniai kandidatai lankosi kalėjime, kad susirastų sau užtarėjų, balsuojančių už juos.

Gyventų kitaip

Sunkiai teko traukti žodžius iš pašnekovo, nes viltis ir nežinia buvo ateity. Nors ir bandė pervežti narkotikus, niekada jais nesisvaigino. Dar neatvėso ir košmariški potyriai areštinės kameroje. „Mūsų buvo apie dvidešimt žmonių. Aplinka baisi, labai nešvaru, tuštinamasi čia pat, tvyro rūkalų ir šlapimo smarvė. Visą laiką stovėjau, nes šlykštu buvo net atsisėsti. Ir net tokiuose „apartamentuose“ tenka mokėti pinigus. Jei nesumoki trisdešimt boliviarų, muša storu šepečiu, tai vadinama „gauti 10 pagalių“. Mačiau kaip mušami kiti kaliniai. Tie trisdešimt vietinių pinigų duodami kaliniui, už kurį pastarasis perka maisto. Man pasisekė, kad turėjau pinigų, nes grąžino mano turėtus 500 boliviarų.“

Valdo teismo reikalus tvarko advokatas. Juristo vaidmuo labai svarbus visame procese. Jis derina kainą, pateikia tinkamą versiją, ir turint pinigų, galima tikėtis išeiti į laisvę. Advokatas kainuoja, Valdas neturi pinigų tokioms deryboms, bet tikisi, kad vis tiek greit bus išleistas į laisvę. Intensyviai stengiasi užmegzti kontaktus su pažįstamais Anglijoje, nors daugelis buvusių bendrų neatsiliepia, bijo, kad nesusektų, kad nepatikrintų telefonų įrašų. „Tikiuosi išbristi iš šios balos. Net pats nežinau kodėl į tai įsivėliau. Niekada daugiau nepakartočiau tokios klaidos. Grįžčiau į Angliją, dirbčiau. Juk gyvenau normaliai, turėjau darbą. Gyvenčiau kitaip.”

Valdas tikisi iš likimo dar vienos dovanos, jau trečios per vienerius metus. Metai buvo ypač nesėkmingi - „Buvau iškritęs pro langą. Tiesiog sėdėjau, o kai lauke draugas švilptelėto, atsisukau ir drėbiausi žemyn. Patyriau nugaros traumą, kurį laiką nieko  negalėjau dirbti. Pavasarį nusipirkau mašiną ir tik aštuonias valandas pabuvau jos šeimininku. Su draugais gerai „aplaistėm“, o po to sėdom išbandyt. ... Draugai šaukė „spausk, spausk“... Rūpėjo išbandyti jos greitį. Atidūrėme griovyje, likimo dovana, kad visi likome gyvi. Mašina sudaužyta nepataisomai.“

O aš, jau parašiusi straipsnį, ilgai žvelgiau į jauno vaikino nuotraukas, ir galvojau apie savo tokio pat amžiaus, tik truputį kitokio likimo sūnų… Juk tokie gražūs metai! Tokia pati pati jaunystė! Ir toks pašėlęs vėjavaikiškas noras vaikščioti peilio ašmenimis. Jis šaukiasi pagalbos. Gal dabar likimas jam bus palankesnis? Gal jis, kaip mama, „numegs taką“, ant kurio, pavaikščiojęs klystkeliais ir patyręs negandų, nukris visai nieko vaikis…