Jaučiuosi laiminga, kai susitinku su mama
Kai mama nusprendė išvykti, Laurai buvo tik penkiolika. Šeimoje tuo metu gyveno trys – Laura, jos mama ir vienuolikmetis broliukas Robertas. Paskui Lietuvoje liko tik Laura. Merginos paauglystė ir branda turėjo sutilpo į gyvenimą, vinguriuojantį pas senelius Kybartuose. Be mamos šalia.
Esu Laura Šimanauskaitė. Man jau dvidešimt vieneri. Neakivaizdžiai jau trečiame kurse studijuoju Marijampolės kolegijoje ikimokyklinį ugdymą. Būsiu vaikų darželio auklėtoja. Nedirbu. Esu draugiška, bendraujanti, paprasta. Ir kadangi gyvenu se seneliais, man nebuvo labai sunku be mamos. Aišku, kad ilgėjausi. Paskui pripratau. Kalbamės telefonu. Ir kadangi studijuoju neakivaizdžiai, kai tik atsiranda laiko tarpas tarp sesijų, skrendu į Dubliną pas mamą. O jei atsiranda darbo, tai ir padirbėju. Mama dirba kirpykloje (nuomojasi darbo vietą). Ji turi savo klientų ir tikrai yra labai užsiėmusi.
Naktinis paukštis esu
Kada jaučiuosi laiminga? Dabar, nes pradėjau draugauti su Karoliu. Jis gyvena netoli manęs. Nors jis studijuoja vadybą Kauno technologijos universitete, kiekvieną dieną susitinkame. Kol kas viskas gražu. Dar vis šalta – žiema, pramogų gamtoje dar nėra, namie visko prisigalvojam, ilsimės, susitikinėjam su draugais.
Laisvalaikiu mėgstu fotografuoti, keliauti, gaminti papuošalus iš vilnos. Tai toks specifinis menas – veli vilną specialia adatėle ir taip padarytus gumuliukus veri su karoliukais. Kadaise mačiau tokių dirbinių vienoje parodoje ir susižavėjusi pasidomėjau internete, kaip juos gaminti. Tai darausi kol kas sau”, nors kol kas mėgstamiausios veiklos srities dar nesu suradusi. Mėgstu skaityti, tiesą sakant, pastaruoju metu nelabai lieka laiko pomėgiams vystyti – mokslai atima daug laisvalaikio. Patinka pasėdėi vakarais. Tada daugiausiai padarau. Vidurnakčiai man – pats darbymetis. Visi sumiega, galiu pasinerti į savo darbus iki paryčių. Naktinis paukštis esu.
Jaučiuosi laiminga, kai susitinku su mama. Ji labai užimtas žmogus, todėl, kai būnu Dubline, daugiausia visur einu su broliu (jam jau sukako aštuoniolika) ir draugais. Brolis su mama gyvena visą laiką. Mama pasiėmė jį, nes buvo dar vaikas, o aš norėjau mokytis Lietuvoje. Paskui, kai baigiau mokyklą, įstojau į Marijampolės Kolegiją.
Dubline savęs neįsivaizduoju
Dublinas, palyginti su Lietuva – visai kitas pasaulis. Žmonės daug šiltesni, draugiškesni. Lietuvoje man taip pat patinka, bet Dubline atsipalaiduoju, pasijaučiu savimi, be kompleksų. Lietuvoj jaučiuosi užspausta, nes veikia žmonės, o jie liūdni, pikti, nepatenkinti. Ir vis tiek noriu gyventi čia. Jei baigus studijas pavyktų rasti darbą dideliame mieste, tikrai niekur nevažiuočiau. Kol kas nežinau, kaip bus, bet Dubline savęs gyvenančios neįsivaizduoju. Į Dubliną norėčiau nuvažiuoti tik aplankyti mamos. Iš mano buvusių klasiokų tik keli yra išvykę, diduma mokosi Lietuvoje, kai kurie dirba.
Mėgstu, kai man pataria
Kybartai – nedidelis miestelis, bet man patinka! Čia gyvenu nuo mažens. Čia prabėgo vaikystė ir mokykliniai metai. Iš čia visi draugai ir pažįstami. Čia turiu ką veikti. Sesijos būna dukart per metus, praktiką atlieku viename iš miestelio vaikų darželių. Gyventi padeda mama. Be to gaunu bedarbio pašalpą. Mama ir automobilį padovanojo, todėl į sesijas dabar važinėju iš namų. Man daug nereikia, pragyvenimas nekainuoja, nes gyvenu pas senelius. To, ką gaunu iš mamos, man visai pakanka saviems poreikiams. Baigusi kolegiją, norėčiau tęsti studijas Vilniuje. Dar nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti. Man patinka Vilnius. Bet dar viskas ateity, dar liko dveji metai studijuoti.
Vaikų darželio auklėtojos profesiją pasirinkau ne todėl, kad ji man patiktų, o tiesiog nežinojau, ką daryti.(Mėgsti, kai tau kas nors pataria?) Taip, mėgstu. Kai reikėjo rinktis, kur stoti, mamos nebuvo – tai draugo mama patarė stoti į Marijampolės kolegiją, sakė, bus arčiau namų. Mama norėjo, kad pasirinkčiau pati, ji sakė: “tau reikės gyventi, o ne man”. Taip ir apsisprendžiau.
Turiu brolį ir sesę iš tėčio pirmos santuokos
Su broliu Egidijumi, kuris gyvena palyginti netoli, mano santykiai geri. Tik su sese nesam artimos. Ji gyvena Škotijoje. Mudviem nesiseka bendrauti. Tėtis išsiskyrė su jos mama, kai ši vos gimė. Gal todėl? Sesuo visuomet pyko, kad tėtis gyvena su mumis, nors materialiai ir tėtis, ir mano mama jų šeimai padėjo. Atstumas, skyręs abi šeimas, buvo apie šimtas kilometrų. Jie iš Šakių. Kol maži buvom, nuvažiuodavom per gimtadienius, paskui Gintarė (toks sesers vardas) išvyko studijuoti į Vilnių, brolis – į Marijampolę. (O ar nenorėtum bendrauti su seseria?) Man atrodo, ji vengia, nors aš labai norėčiau. Juk mes seserys. Mūsų tėtis dabar gyvena Vilkaviškyje su trečia žmona. Su tėčiu susitinkam retai, nes jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju.
Kas man yra kovo aštuntoji?
Nežinau. Šventė. Daug svarbesnė ji man atrodė, kai buvau mažesnė, kai sveikindavome mamas. Man tai buvo mamos šventė. Dabar mamos nėra, ir kovo aštuntoji nėra svarbi.
Manęs pačios dar kaip ir niekas nesveikino. Nebent klasiokai mokykloje padovanodavo gėlę.
Laukiu pavasario. Jau pavargau nuo žiemos, nuo to sniego. O ir su namiškiais senokai matėmės. Kovo antrą važiuosiu į Dubliną pas mamą.
