Jurga ir Gintarius Petkai: „Muzika mus sujungė į šeimą“

Jurga ir Gintarius pirmą kartą atsidūrė greta straipsnyje apie anglų kalbą ir net neįtarė, kad taip prasidės bendras jų likimas. Prieš porą metų poezijos ir lyrikos vakare jie atrado giminingas sielas, tad „Valentino dieną“ pora drąsiai galėtų vadinti savo pažinties pradžia. Likimas vėliau juos suvedė į bendruomenės organizuojamą renginį Ballinrobe’o miestelyje, kur netoliese esančioje Ashford’o pilyje įsižiebė tikrosios meilės liepsna.
Netrukus, Vasario 19d, Portadown miestelyje, abu koncertuos ir pristatys savo pirmąjį albumą „Tau iš širdies“. Apie tai, kaip gimsta kūriniai ir kokia jų gyvenimiška buitis kalbėjomės dar įrašinėjant albumą.

Jūsų santykius vainikuoja albumas, kaip meilei himnas, o kokie jūsų pirmosios pažinties prisiminimai?

Jurga:
- Susipažinom 2009 m. vasario mėnesį. Valentino dienos proga buvo ruošiamas pirmasis Poezijos ir  Lyrikos vakaras pavadinimu “Meilės vardu”. Aš skaičiau savo eiles, o Gintarius man pritarė gitara. Meilės iš pirmo žvilgsnio nebuvo, bet kaip žmogus, Gintarius man pasirodė įdomus. Bet tuo metu, kai jis skaitė Šekspyro eiles, pamąsčiau  - kaip norėčiau tokio vyro! Ne, ne Gintaraus konkrečiai, bet tokios kūrybingos sielos žmogaus. Turbūt kažkas ten aukštai išgirdo mano mintis.

Gintarius:
- Mano prisiminimai panašūs, patraukė kūryba. Kai susitikome per tą lyrikos vakarą, dėmesį patraukė ypatingo grožio moteris. Jurga man padarė įspūdį, nes yra labai patraukli asmenybė. Susimąsčiau, pasirodo yra žmonių, kurie vertina muziką, poeziją, fotografiją, meną. Tuo metu buvau labai atsargus, nesinorėjo jokių draugysčių, jokių santykių, nes neseniai išsiskyrė mano keliai su tuometine drauge. Depresavau, o Lyrikos vakarai statė mane ant kojų. Tikroji meilės ugnelė plykstelėjo vėliau, ją pajutau, kai vėl pamačiau Jurgą  Ashford’o pilyje, o pakeliui namo, mašinoje, susimąsčiau, kur aš, su kuo, ką aš veikiu gyvenime ir ko man trūksta. Mane aplankė mintis, kad viskas - radau savo žmogų! Svaigau kaip vaikas, klykavau iš laimės, nes širdies gilumoje jaučiau, kad mes su Jurga būsim kartu.

Tai trečiasis mano „bandymas“ kurti šeimyninį gyvenimą, nes ankstesniuose santykiuose negalėjau atsikleisti kaip kurianti asmenybė, jaustis laisvas, savimi. Nevisada buvau suprastas, dažnai paėmus į rankas gitarą, būdavau tramdomas. Grojau sau paslapčia, pačiose netikėčiausiose vietose.

Tuokėtės Amerikoje? Kodėl ne Lietuvoje, ar Airijoje?

Jurga:
- Labai norėjau pavardės tokios kaip vyro, be galūnės „-ienė“. Apsvarstę įvairius variantus pasirinkome Ameriką. Ten nereikia ilgai laukt, parašius pareiškimus po 24 valandų jau galima tuoktis. Tuo pačiu pasisvečiavom pas gimines, aplankėm draugus, susipažinom su New York’o miestu. Pagrindinė šventė vyko Airijoje, Charleville pilyje. Į ją susirinko artimiausi mūsų draugai ir šeimos nariai.

Koks jūsų meilės receptas?

Gintarius:
- Kad meilę gauti, reikia pirmiausia ją duoti.

Jurga:
- Meile reikia dalintis. Mes savo meilę atiduodam vienas kitam, vaikams, artimiesiems. Dalinamės ja su kitais dainomis. Ypatinga meile spinduliuojame „Rugučiukams” (Rugutės fondo remiamiems vaikams). Visi kartu savo meile galime pasidalinti su sergančiais mažučiais. „Meilės reikia visiems“ – bendras mūsų ir šio laikraščio projektas, kurio tikslas apgaubti meile ir šiluma tuos, kuriems labiausiai to reikia.

Kokia jūsų nuomonė apie posakį, kad sutikęs lietuvį apeik ratais? Ar ir jūsų patirtis tokia, o gal jūsų kelyje pasitaikė tik gerų žmonių?

Gintarius:
- Mačiau visko. Esu perėjęs ir per tą stadiją, kai posakis „venk lietuvio“ tupėjo ir mano galvoje. Pradžioje net dirbdamas pardavėju Castlebar’o miestelio parduotuvėje neišsiduodavau esąs lietuvis, nors tautiečius per dvi sekundes atpažindavau iš laužytos anglų kalbos. Stengdavausi kalbėti vietiniu airių akcentu ir taip „prisidengti“. Lietuvių ir airių kultūra skiriasi. Tarp lietuvių  jaučiamas pavydas, toks... nemalonus jausmas, kai daugumos nagai į save riesti, nuo to tarsi ir bėgau. Po kelerių metų įvyko lūžis. Pasiilgau lietuviškos aplinkos ir kultūros. Ėmiau kalbint lietuvius, įsijungiau į vietinės bendruomenės veiklą. Ir tada pamačiau, kad lietuvių tarpe yra 95 procentai nuostabių žmonių. Taip ir pakeičiau požiūrį. Mano darbo specifika tokia, kad dirbu vertėju ir tenka daugiau sutikti žmonių, kurie bėgo iš Lietuvos nuo alimentų, skolų, teisėsaugos. Prie to dar prisidėjo pirmas įspūdis, kai atvažiavau, buvo didžiulis kontrastas, airiai nuoširdesni už lietuvius, atviresnės jų  nuolatinės šypsenos, patraukia paprastumas ir bendravimas. Lūžo tie ledai. Aš noriu bendrauti, bet žinoma atsirenku. Nepageidaujamiems tiesiog parodau distanciją. Bendraujam su to paties plauko žmonėmis, su žmonėmis mėgstančiais muziką, pedagogais, o jų tarpe – be išimties nuostabūs žmonės, vienas už kitą įdomesni, išradingesni.

Jurga:
- Prieš atvažiuodama į Airiją, dirbau Tarptautinėje Amerikos mokykloje Lietuvoje. Ten beveik per mėnesį ištobulėjo mano anglų kalbos žinios, kasdieną bendraujant su vaikais. Aš taip pat nenorėjau sakyti, kad esu lietuvė. Kas per užkratas buvo mano sąmonėje, net nežinau. Gal šeimyninė situacija, kuria buvau nusivylusi. Nevykę santykiai su buvusiu sutuoktiniu baidė nuo lietuvių, o ypač vyrų. Nieko nenorėjau turėti bendra su lietuviais. Sutrikau, kai pažįstama paskambino ir pasiūlė dirbti lietuvių šeštadieninėje mokykloje. Kaip aš ten dirbsiu, jei nenoriu bendrauti su tautiečiais,  jei man jie atrodo svetimi ir besiskundžiantys savo problemomis. Darbas su vaikais viliojo, todėl nutariau pabandyti. Po kelių savaitgalių, pabendravusi su mokyklėlės kolektyvu, supratau, kad tai nuostabūs žmonės, meniški, kūrybingi, atsakingi, ir vos ne savanoriškais pagrindais dirbantys darbą. Prigijau mokyklėlės kolektyve, jie visi man tapo antrąja šeima; pamažu išplaukiau į bendruomenės aktyvistų tarpą ir širdelėje atleidau tiems, kurie praeity mane nuskriaudė.

Kodėl pasirinkote emigraciją ir būtent Airiją, o ne kitą šalį, gal Jurgai būtų artimesnė Amerika?

Jurga:
- Į Airiją atvažiuoti pakvietė sesuo. Ji matė mano tuometinio šeimyninio gyvenimo dramą ir pasiūlė su sūnum atvykti padirbėti per vasarą. Belaukiant skrydžio oro uoste, žvilgtelėjau  į savo vyrą stovintį už stiklo ir suvokiau, kad jis šios ribos peržengti negalės ir kad už šios ribos mūsų niekas nebesieja. Tai buvo galutinis taškas mudviejų santuokoje. Žinojau kodėl išvažiuoju, ko noriu ir ko nebe. Kaip dažnai mėgstu sakyti, - Airija išgelbėjo mane nuo pražūtingų santykių.

Gintarius:
- Lietuvoje dirbau universitetuose ir kolegijose anglų kalbos fonetikos dėstytoju. Buvau geras anglų kalbos specialistas. Ir likimo akibrokštas – tame, kad gerai šnekantis angliškai dabar yra lygiavertis su manim, todėl mano išsilavinimas liko kaip ir nubrauktas. Kai atvažiavau, ploviau indus restorane, kad pasislėpčiau, nes neturėjau darbo leidimo. Kai sulaukiau, įsidarbinau parduotuvėje vadybininku. Airiją pasirinkau atsitiktinai – šeimyninė ir ekonominė situacija mane išstūmė iš tėvynės, išsiskyriau. Lietuvoje bendradarbiai nežinojo tikrųjų išsiskyrimo priežasčių, tarp aplinkinių pasidariau blogiečiu, nes palikau šeimą su dviem vaikais, žmonės į mane ėmė šnairuoti.

Sūnus Martynas, kai jam sukako dvylika metų, atvyko ir gyvena kartu su manim Airijoje.

Kaip gimsta kūriniai?

Jurga:
- Eilėraščius rašiau jau paauglystės metais. Būdama turbūt 15-os metų, parašiau dainą mamai. Po ilgos pertraukos vėl daina gimė iš eilėraščio, kurį parašiau Gintariui. 
Įrašinėjant albumą prieš Kalėdas, per vieną dieną gimė dvi dainos – viena Gintariui, kita man. Tą dieną galvojau apie Rugutės fondo globojamus vaikučius ir gal dėl to gimė daina – lopšinė, kurią jiems ir paskyriau. Gintariui gimė daina apie Dievo darbus, kad apsidairytume aplinkui ir susimąstytume.

Gintarius:
- Man kūriniai gimsta, įvairiose vietose.  Kai mirė Kernagis, suspaudė jauduliukas, taip gimė daina “Jo Lūpomis”. Dainą „Jos akys“ sukūriau bežiūrėdamas į žmonos grožį. “Maži Vaikai” gimė Klaipėdoje. Daina „Ne Tau“ – apie tai koks žiaurus gali būti gyvenimas.” Tėtušis” - apie karą.  Dainos gimsta įvairiom temom ir progom.

Kaip manot, ar į Lietuvą sugrįš lietuviai?

Gintarius:
- Manau, kad vyksta natūralus išsivalymo procesas. Mes patyrėme didelį adaptacinį periodą, pabėgome nuo sovietinės santvarkos, nuo baisios nekultūringos aplinkos. Paveldėjom ją, juk žmonės kuriems svetimas grubumas, keiksmažodiškumas, stačiokiškumas, ekonominis vergavimas ar turtų vaikymasis palieka tą aplinką. Aplinka valosi, tad ar reikia, kad grįžtų tie kurie išvažiavo? O į Lietuvą anksčiau ar vėliau parves duonelė. Tautos protus turi sugrąžinti į tėvynę tik ekonomika. Universitetuose dėstydamas uždirbdavau 500 litų, kur tai matyta? Aukščiausios kvalifikacijos darbas tuo metu taip buvo vertinamas Lietuvoje. Indus plaudamas Airijoje uždirbdavau 12 kartų daugiau. Šiuo metu Lietuvoje kiek aukštesnės algos, bet vis tiek dar labai gili praraja tarp aukštą kvalifikaciją turinčio žmogaus ir nekvalifikuoto darbo. Tad tik duonelė sustabdys tą bėgimo iš Lietuvos procesą arba bent jau pristabdys. Per tiek laiko visi draugų rato saitai nutrūkę, Lietuvoje tik mano tėvai ir dukra, bet dabar turime tris šeimas, tad vos spėjam lakstyti: Klaipėda - Kaunas - Vilnius. Gražu žiūrėt kaip Lietuva keičiasi, yra gerų ir malonių dalykų. Apart artimųjų, Baltijos jūros bangų, pušyno kvapo, ir vaikystės sentimentų, nelabai kas į Lietuvą vilioja. Yra daug gražesnių kraštovaizdžių kitose šalyse, juk gražiausios valstybės Šveicarija, Kanada, Norvegija, Jamaika. Lietuva, manau vidutinio grožio valstybė, tačiau širdžiai mielas kraštas.

Jurga:
- Nemanau, kad privalu gyventi ten, kur gimei. Lietuvą galima mylėti ir iš toli.  Kol kas savo ateitį siejam su Airija. Namai ten kur juos susikuri, kur jauku ir miela. O šalį kurioje gimei ir užaugai gali mylėt ir širdelėje nešiot visą gyvenimą.