Nebijokime išeiti už komforto ribų
Kai prieš penkerius metus Lietuvoje užsidarė airių skambučių Runway kompanija Gintarė Keršulytė pasuko į smaragdinę salą. Su Airijos gyventojais prieš tai bendravusi tik telefonu, mergina įsiliejo į Dublino margaspalvę minią
Jei atvažiavau čia, tai todėl, kad buvau nusprendusi dirbti tik toki darbą, kokio noriu. Keturis mėnesius ieškojau, per tą laiką gauti pasiūlymai dirbti parduotuvėje ar fabrike neviliojo. Aišku, bepigu buvo taip elgtis, turėjau paramą, nes apsistojau pas seserį, kuri jau devynerius metus gyvena Dubline. Smagu buvo dirbti VHI Healthcare kompanijoje, teikiančioje sveikatos paslaugas. Lietuvoje esu baigusi verslo administravimo bakalauro studijas. Magistrantūrą planavau studijuoti Airijoje, bet norėdama save išbandyti, tris mėnesius nacionaliniame koledže gvildenau finansų pagrindus. Vėliau – FAS kursai. Nuo praeitų metų įstojau i magistrantūrą. Išsikrausčiau iš sesers namu, su draugu auginame trejų metukų sūnų. Gyvename ir bandome kurtis jį geresnį... Išlaidų daug, mokslai kainuoja, todėl ir vestuvinio pokylio data atidedama vėlesniam laikui. Tai nėra prioritetinė būtinybė. Už vaiko darželį, už būstą, už pragyvenimą... susidaro sąskaitėlės nemažos ir nors dirbu gerai apmokamą darbą ir ne kart nesu atsisakiusi viršvalandžių, negaliu išlaidauti. Planai sugrįžt į Lietuvą taip pat vis atidedami, nes vargiai ar gaučiau gerai apmokamą darbą srityje, kurią studijuoju. Visa, ko siekiau ir siekiu, apie ką svajoju, nenorėčiau taip lengvai atsisakyti. Pagrindinis tikslas – baigus mokslus padirbėti, kad įgyčiau praktikos, ir tada sugrįžti į Lietuvą. Mano vaikinui lengviau, jis geležinkelio specialistas.
Airijoje pagrindinis išsilavinimas – nemokamas, o už studijas koledžuose ir universitetuose mokėti reikia. Aišku yra įvairios pašalpos. Kiekvieno rajono savivaldybė prižiūri šeimas, skiria reikiama paramą.
Laisvalaikis bėga visuomeninėje veikloje. Su bendramintėmis esame įkūrusios imigrančių moterų forumą. Jo branduolyje – tik septynios moterys, bet į susitikimus atvyksta daug daugiau. Dauguma moterų – atvykėlės iš Afrikos. Tebesilaikydamos savo šalių tradicijų jos ypač stokoja pasitikėjimo savimi, gyvena užsidariusios šeimose. Susitikusios dalijamės informacija apie verslą, šeimą, vaikus, buitį, kviečiamės įvairius svečius, žymius žmones. Vyksta įvairūs apmokymai, paskaitos ar pranešimus skaito įvairių sričių specialistai, politikai. Su kitų šalių moterimis bendrauti įdomu. Taip iš arti pajunti kultūrų skirtumus, prapleti akiratį.
Manau, kad toms moterims esame reikalingos, nors jos nesivadovauja mūsų gyvenimo būdu, tačiau pamato, kad galima gyventi kitaip. Sekdamos mūsų pavyzdžiu, jos įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, patiki naujomis galimybėmis, pamato, kad nebūtinai jų gyvenimas turi prabėgti prie šeimos židinio. Kad galima išeiti iš uždaros erdvės ir pasireikšti. Pradėjusios verslą moterys dalijasi patirtimi, istorijomis, vyksta diskusijos ar verta ji pradėti. Pastaruoju metu pagrindinė mūsų diskusijų tema buvo socialinės pašalpos, mat, buvo daug atvejų, kai prašymus pašalpai gauti atmesdavo.
Man patinka aktyvus gyvenimas, negaliu nustygti vietoje. Ir jei nereikia niekur skubėti ar ko svarbaus nuveikti, tvarkausi namuose. Dirbdama savanoriškais pagrindais, atlygio negaunu, bet įgaunu patirties, tobulėju. Mano sesuo dirba NCP (New Communities Partnership) organizacijoje, šalia jos ir įkūrėme forumą. Nežinau, kodėl ši organizacija tarp lietuvių nėra populiari. Gal lietuviai labiau mėgsta savo bendruomenes. Ir vis tik, linkusi manyti, jei atvykome į svečią šalį, turėtume prisitaikyti. New Communities Partnership organizacija turi 75 biurus Dublin`e, Cork`e ir Limerick`e. Verta pasinaudoti šios organizacijos teikiamomis galimybėmis. Kalbu barjerai įveikiami organizuojant nemokamus anglų kalbos kursus. Valstybė remia ir finansuoja organizacijas, dirbančias su imigrantais.
Pragyvenimui užsidirbu sveikatos draudimo bendrovėje. Tai tiesioginis darbas su žmonėmis. Airijoje už gydymą reikia mokėti, todėl ir yra kompanijos, kurios apdraudžia ir, jei reikia, sumoka už vizitus pas gydytojus. Socialiai remtini sveikatos draudimu apdrausti valstybės, bet dirbantieji turi pasirūpini savimi patys. Įmoka per metus gali svyruot nuo 1000 iki 1200 eurų, priklausomai nuo amžiaus ir pajamų. Laikai sunkūs ir kompanijos įmokas priima žmogui patogiu būdu. Lietuvoje taip pat, jei esi išsiregistravęs už gydymą juk irgi tenka susimokėti.
Studijuoju finansus, domiuosi vietos politika. Bet kuris tautietis Lietuvoje mėgsta diskutuoti politiniais ir ekonominiais klausimais, viskuo domisi, viską žino, o Airijoje retas lietuvis klausosi vietinių žinių. Kai kurie draugai, matydami, kad negaliu praleisti televizijos žinių, sako: „Tu jau visai suairėjai.“ Bet man to reikia pirmiausia mokslams, turiu sekti kas darosi šalyje ir pasaulyje, ne bet koks politinis įvykis gali įtakoti finansų rinką.
Pastebėjau, kad lietuviai labai užsidarę savo bendruomenėse. Darbas ir namai. Trūksta ne tik laiko, bet ir informacijos. Anksčiau vietinės „lietuviškos“ ar „rusiškos“ parduotuvės buvo informacijos ir trūkstamų būtinų prekių centrai, ilgainiui produktų atitikmenys buvo surasti vietinėse parduotuvėse. Užsukame lig šiolei į vietinę lietuviškų prekių parduotuvę, bet daugiausiai informacijos sužinome per Facebook`ą.
Vasarą būtinai važiuosiu į Lietuvą. Pasiilgstu artimųjų, nors brolis ir sesė gyvena čia. Esame aplankę daug pasaulio šalių, nors po kelias dienas, bet būtinai išvykstame. Dažnai tokių išvykų metu fotografijose manęs nėra, nes fotografuoju. Kai laimėjau fotosesiją (Mauricijus), renginyje save pamačiau kitokią, tačiau modelio darbas manęs nevilioja.
Savaitgaliais su draugais keliaujame. Dažnai automobiliais – po Airiją. Pakeliui kepam šašlykus... Jei kas atvažiuoja į svečius, tenka pabūti gidais. Viena iš populiariausių vietų ir gražiausių vietų yra „Clifft of moher“. Tai nuostabi vieta, bet nuo dažno lankymo jau kiek pabodusi. Ten daug kas pasikeitė nuo pirmųjų apsilankymų, teritorija aptverta, nebenueisi prie pat krašto. Nenuostabu, nes uolų skardžiai statūs, pavojinga. Pirmaisiais kartais šliauždavom ant pilvų, kad nuo krašto pasižiūrėtume į uolas ar ten perinčius paukščius.
Šiaurėje buvome The Giants Causeway, milžino keliu vadinamu, požeminiuose urvuose šalia Cavan. Kartą važiuodami išsukom iš kelio ir atsivėrė nuostabus vaizdas, bet tos vietos nerasčiau žemėlapyje
Draugai airiai, pamate mūsų kelionių po Airiją vaizdus, stebisi, nes patys ten nėra buvę. Bet, kita vertus, visos Lietuvos taip pat juk nesam aplankę, nors buvau orientacininkė, ir, rodės, išlaksčiau Lietuvos miškus. Yra ir Lietuvoje unikalių vietų, kad ir velnio duobė Anykščių miškuose. Ar šalia Sudervės plačiai atsiveriantis miškai apaugęs upės vingis. Nidos kopos... tik ten rečiau lankomės.
Neseniai tinklalapyje „Demotyvacija“ žiūrėjau vienos politikės pasisakymą. Pasak jos, lietuviai yra egoistai. Pasak jos, gerai kad lietuviai išvyksta, tai yra sveika. Svetur jie pamato, kad gyvenime yra ir kitų spalvų, kad gali visai nepažįstamas žmogus pasakyti: „kaip tu gerai šiandien atrodai“, arba kažką kitą gero. Ir tada tokie žmonės - pamatę gyvenimo turėtų grįžti į Lietuvą ir valdyti ją.
Po poros metų baigsiu mokslus ir mūsų mažylis turės lankyti mokyklą. Tuomet mums teks apsispręsti. Ir jei jau nuspręsime išvykti - tai visam, kad vaikui kuo mažiau būtų streso dėl vietos pasikeitimo. Bet kol kas Lietuva nevilioja. Sunki materialinė padėtis atsispindi žmonių veiduose, jie susirūpinę, piktomis išraiškomis.
Patriotais galime būti ne tik per krepšinio varžybas. Mes ir užsienyje gyvendami garsiname Lietuvos vardą. Net nekyla abejonių svarstant, kur savo įgytas žinia ar patirtį panaudoti: anksčiau ar vėliau grįšim į Lietuvą, nes Lietuva yra įaugus į mūsų kraują. Laikini sunkumai siekiant tikslo – ne kliūtis tam. Nereikia bijoti išeiti už asmeninio komforto ribų.
