Japonijos imperatoriaus kaimynas
Verslininkas Juozas Graževičius užaugo Amerikoje, bet Japonija, kur praleido 45-erius metus, jam tapo antrąja tėvyne. Ponas Juozas angliškai ir japoniškai kalba geriau nei lietuviškai.
Kaip moku, taip ir šneku”, — nė neketina sukti galvos dėl tobulumo ponas Juozas, pasakodamas įspūdingą savo gyvenimo istoriją. Užmiršęs lietuvišką žodį jis ištraukia iš atminties rusišką. Jo lietuvių kalba kiek egzotiška, tarsi atgijusi iš šimtmečio, kai pirmoji lietuvių emigracijos banga leidosi ieškoti laimės svetur.
Ašarų pakalnėje
Mano tėvai, tikėdamiesi skalsesnio kąsnio, į Ameriką iškeliavo dar caro laikais. Močiutė 18-os ištekėjo už dvidešimt metų vyresnio vyro, mat šis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjo daug žemės. Tačiau šeimoje augo keturi sūnūs, ir vieną dieną močiutė patarė dukrai, mano mamai, verčiau važiuoti Amerikon — nebūsią kaip tiek vaikų padalyti žemę. Mama jos paklausė. Iš Lydos kilęs mano tėvas ir druskininkietė motina susipažino jau svetur. 1909-aisiais jiedu susituokė, apsisprendę Amerikoje kurti bendrą gyvenimą. Kai sovietiniais laikais atvežiau į Lietuvą 80-metę mamą, ji be galo apsidžiaugė, Druskininkuose radusi žmogų, su kuriuo bendravo jaunystėje. Tačiau apskritai liko nusivylusi tuo, ką išvydo. Prisimenu, su kartėliu pasakė: “Niekas nepasikeitė. Kaip palikau rusus, taip juos ir radau”.
Augau kartu su keturiomis sesėmis ir broliu. Tėvai kartodavo, kad turime jaustis laimingi gyvendami Amerikoje. Neragavę didesnių mokslų, bet darbštūs, čia jie prakuto, sukaupė pinigų. Lietuva jiems, paprastiems ūkininkams, tereiškė sunkų triūsą ir skurdą. Iš tėvų pasakojimų man susidarė įspūdis, kad tame krašte visi dirba žemę, nėra aukštesnio sluoksnio žmonių, jokios kultūros. Įsivaizdavau, jog Lietuvoje norint pakliūti į svečius tenka nuo laukujų durų nuspirti kiaulę. Argi galėjau svajoti apie šalį, kuri tėvams atrodė tikra ašarų pakalnė? Juolab sieti su ja savo ateitį?
Šaltojo karo misija
Nutariau universitete studijuoti anglų, rusų kalbas ir žurnalistiką. Kodėl rusų? Buvo šaltojo karo metai. Amerikiečiai nerimavo dėl įtemptų Sovietų Sąjungos ir Amerikos santykių. Su tėvais pasitariau, kad mūsų pergalės atveju mokėdamas rusų kalbą gausiu darbą kur nors Minske. O jei laimės rusai, galėsiu būti jų gidas Bostone. Baigęs mokslus gavau valstybinį darbą Japonijoje, kur po karo knibždėte knibždėjo amerikiečių. Atvykęs į Tokiją pasibaisėjau: nors karas baigėsi prieš aštuonerius metus, sostinė atrodė tarsi tik vakar subombarduota. 1953-siais šiame mieste vis dar šlavė karo griuvėsius. Viskas skendėjo nykioje pilkumoje ir dulkėse. Pirmomis dienomis man net kilo noras parsigabenti dažų ir išdažyti statinius ryškiomis spalvomis. Po mėnesio pasitaikė netikėta proga ištrūkti iš man nemielos Japonijos. Vienas lenkas Korėjoje perbėgo pas amerikiečius ir pasiprašė politinio prieglobsčio, kad nereikėtų grįžti į Lenkiją. Taigi gavau užduotį vykti į Korėją ir nugabenti pabėgėlį į Vašingtoną. Bandžiau paaiškinti, kad lenkiškai galiu nebent poteriauti, bet mano bosas į tai nekreipė dėmesio. Teliko įsigyti anglų ir lenkų kalbų žodyną. Jį sklaidydamas mėginau būsimą pakeleivį prašnekinti lenkiškai. O šis netikėtai atsako gražiausia anglų kalba! Pasirodo, tai buvo Varšuvos universiteto dėstytojas, Shakespeare’o specialistas. Sėkmingai kartu pasiekėme Vašingtoną. Lenkų kalbos taip ir neprireikė, užtat gavau progą pamėginti išvengti darbo Japonijoje. Pasiprašiau kontrakto Europoje, deja… Teko paklusti vyresnybei ir grįžti į Tokiją.
Japoniškos gyvenimo pamokos
Tokijuje apsigyvenau beveik karališkai — man išnuomojo princo Takamatsu vilą ant jūros kranto. Net penkiolikai metų tapau Japonijos imperatoriaus Chirokito kaimynu. Iš arti mačiau, kaip augo jo vaikai. Imperatorius įsiminė mano vardą ir susitikęs maloniai sveikindavosi. Šįkart lengviau apsipratau su mintimi, kad teks tam tikrą gyvenimo dalį praleisti toli nuo gimtosios Amerikos. Kuo atidžiau žvelgiau į svetimą šalį ir jos žmones, tuo gilesnį įspūdį man darė Japonija. Įsitikinau, jog į depresiją variusi pilka spalva tėra fasadinė. Mes perdėtai puoselėjam išorę. Japonų kultūra visiškai kitokia: jie savaip supranta grožį, labiausiai rūpinasi iš pirmo žvilgsnio nepastebimais dalykais. Peržengęs japoniško būsto slenkstį apstulbsti — koks sodas, kokia augalų grožybė! Jų namuose paveikslai kaba net vonios kambaryje.
Iki tol nelabai pastebėdavau gamtos grožį. Kai pagyvenau Rytų šalyje, ji man tapo vienu iš didžiausių džiaugsmų. Japonai savo gyvensena teigia, kad jaustis laimingam nereikia daug pinigų. Svarbiausia — žinoti, kas šiame gyvenime vertingiausia, sugebėti interpretuoti dvasios dalykus. Jie gyvena nedideliuose butuose, tačiau juos įsirengia taip, kad vietos atrodo užtektinai. Pavyzdžiui, ten nepamatysi miegamojo — japonai prieš miegą išsitraukia čiužinius, ryte juos vėl suslepia. Toje vietoje, kur ką tik miegojo, geria arbatą ar priima svečius.
Japonijos istorija labai žiauri – vien klanų tarpusavio karai. Galbūt dėl to šeimos narių artumas ir vienybė yra šventas dalykas. Daugiausia jie linkę bendrauti tarp savų. Tik pagalvokit, šioje šalyje gyvenęs 45 metus japonų namuose lankiausi vos 20 kartų! Jei nori susitikti su draugais, eik į restoraną. Mano supratimu, tai teisingas požiūris. Prisimenu, sykį svečiavausi pas bičiulį. Mudu maloniai šnekučiavomės, o jo žmona triūsė išsijuosusi, kad mane kuo geriau pavaišintų. Tada pamaniau, kad nenorėčiau daugiau nė vienuose namuose varginti šeimininkės. Japonai beprotiškai lepina vaikus, viską jiems leidžia. Tačiau “katino dienos” trunka iki mokyklos. Paskui lepinimą pakeičia griežti reikalavimai. Privalu kasdien mokytis — į atžalų protestus ar ašaras tėvai nekreipia dėmesio.
Suru-san šaltibarščiai
Vėliau teko gyventi 14 aukštų name netoli universiteto. Ten pamačiau, ką reiškia japoniška tvarka. Visi gyventojai privalėjo vieną kitą šeštadienį tvarkyti aplinką. Bendras patalpas turėjome kuopti pagal grafiką. Jei neatliksi savo pareigų, liksi apšnekėtas. Kas mėnesį įvairiausiais klausimais vykdavę namo susirinkimai mane net išvargino. Sykį vienas nekaip egzaminą išlaikęs studentas nušoko nuo mūsų namo stogo. Kaimynai išsyk sušaukė susirinkimą pasvarstyti, kaip apsaugoti žmones nuo savižudybių. Tada neišlaikiau ir pasakiau, kad esame bejėgiai, jei kam nors nebemiela gyventi. Japonų rūpestis suprantamas — pagal budizmą panaši nelaimė yra blogas ženklas namui ir jo gyventojams. Kad dvasios neateitų į bėdos ištiktus namus, barstoma druska. Net gelbėjamasi nauju vardu, kuris siejamas su didesne sėkme. Pakanka sumokėti dvasininkui, ir gauni kitą vardą. Kuo daugiau pakloji pinigų, tuo vardas iškilmingesnis. Nepasakyčiau, kad japonai būtų itin pamaldūs. Jų gyvenimą persunkęs tikėjimas greičiau — tradicija.
Pamėgau lengvą ir sveiką japonų maistą. Vis dėlto sekmadienį, kai niekas nematydavo, kirsdavau šaltibarščius ir bulvinius blynus. Mano namų šeimininkė Suru–san (šis vardas japoniškai reiškia gulbę) lietuviškus valgius ruošė net skaniau už mane. Mano svečiai japonai niekada neatsisakydavo šaltibarščių ar bulvių plokštainio. Tačiau sunkesniu maistu jie mėgaujasi kaip desertu — suvalgo po gabaliuką.
Japonijoje taip įleidau šaknis, kad likau ir pasibaigus darbo sutarčiai. Tokijuje įkūriau kelionių agentūrą. Šalis atsigavo nuo karo smūgių ir sparčiai stojosi ant kojų, laimėjimais stulbindama pasaulį. O juk ši valstybė neturi jokių gamtinių turtų, tik vandenį ir žmones. Japonai nesiskundė sunkumais, bet dirbo it pamišę. Vos prakutę ėmė daug keliauti, tad mano verslas ėjosi kaip iš pypkės. Išvažiuodamas į Lietuvą agentūrą sėkmingai pardaviau.
Lietuva – ne tik valstiečių žemė
Nežinau, koks iš manęs šiandien būtų lietuvis, jei ne giminaitis advokatas Petras Viščinis. Jis nuo sovietų pabėgo į Vokietiją, paskui sėkmingai įsikūrė Amerikoje. Išsižiojau sužinojęs, kad Lietuvoje esama ne tik valstiečių, bet ir advokatų, mokančių anglų kalbą. Petras apie Lietuvą pasakojo kaip apie aukštos kultūros šalį ir įkalė mintį, jog privalau ją pamatyti. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Kai gyvendamas Japonijoje verslo reikalais skrisdavau į Maskvą, visada savaitei užsukdavau į Lietuvą. Vilniuje apsigyvenau 1995-aisiais. Buvau šešiasdešimt šešerių, jau ketinau išeiti į pensiją, tačiau pasitaikė proga dėstyti japonų kalbą Vilniaus universitete. Maniau, padirbėsiu metus, o paskui grįšiu į Japoniją. Po metų pasilikau dar metus.
Vilniaus senamiestyje nusipirkau jaukų butuką. Savaitgaliui ieškodamas poilsiavietės užkliuvau už skelbimo apie parduodamą sklypą Anykščių rajone ant Šventosios kranto. Bičiuliai gąsdino, kad jau po savaitės sodybą rasiu išplėštą. Tada sugalvojau toje vietoje įkurti nedidelį viešbutį, kad jame visada sukiotųsi žmonių. Į sumanymą investavau apie 400 tūkst. dolerių ir likau patenkintas. Pagaliau atsirado rami vieta širdžiai mieliems daiktams, kuriuos atsigabenau iš Japonijos. Tarp jų — pora kėdžių iš Tokijo spaudos klubo, kurį įkūrė Japonijoje dirbantys užsienio žurnalistai. Aš irgi dalyvavau jo veikloje. Kai klubas persikėlė į naujas patalpas, jo nariai galėjo nusipirkti nebereikalingų baldų. Nedvejodamas įsigijau dvi kėdes, ant kurių kadaise sėdėjo pasaulinės garsenybės: J.Gagarin, M.Gorbačiov, broliai John ir Robert Kennedy, R.Reagan, George’as Bush Vyresnysis.
Įpratus prie japoniško požiūrio į darbą, iš pradžių buvo nelengva. Lietuviai gana gerai atlieka savo pareigas, bet nesiveržia nuveikti daugiau nei priklauso. Pasigedau platesnio požiūrio, bendro tikslo pajautimo. Be to, japonai išmokė kantrybės — pravartu suvokti kiekvienos problemos priežastis. Lietuviai juk tiek metų neturėjo nuosavybės. Kai pažįstamą japonę vežiau iš Vilniaus į Anykščius, ji nuoširdžiai stebėjosi, kokia turtinga Lietuva. Žemė japonams — didžiausias turtas, o čia ji išvydo mažai lietuvių ir daug žemės. Kitas viešbučio svečias — arabas iš Bahreino — visą dieną sėdėjo balkone į Šventosios upę stebeilydamas kaip į didžiausią stebuklą.
Kadaise Amerikoje lietuviai įkūrė Romuvos parką — vietą, kur galėdavo susirinkti, švęsti savo šventes. Mes, vaikai, ten sportuodavome, šokdavome. Iš Romuvos seniai neliko nė pėdsako, nes parko įkūrėjai išmirė, o jų palikuonys išsibarstė. Mano vaikystė atgimė Anykščiuose, kai savo viešbučio teritoriją pavadinau Romuvos parku.
Lijanos įdukrinimas
Esu paskutinis Graževičių medžio lapas. Anapus paskui seseris išėjo ir vienintelis brolis. Tačiau jie paliko daug vaikų. Aš irgi buvau vedęs dar Amerikoje. Buvome per jauni santuokai, todėl netrukus išsiskyrėme. Daugiau nevedžiau, nors Japonijoje netrūko moterų dėmesio. Gal buvau per darbštus? Kaip viengungis savaitgaliais pavaduodavau kelionių agentūros darbuotojus. Per aštuoniolika metų neturėjau nė vieno laisvo sekmadienio. Vaidinau japoniškuose filmuose. Režisieriai man visada skambindavo, kai prireikdavo suvaidinti rusą. Kine esu persikūnijęs į ispanų diplomatą, advokatą ir pan. Dar vadovavau anglų teatrui, rašiau straipsnius, dėsčiau anglų kalbą būsimiems diplomatams, net ragavau fotomodelio duonos. Meilės romanams neliko laiko, tačiau kunkuliuojantis gyvenimas man buvo prie širdies. Jei nebūčiau sukūręs verslo, turbūt būčiau išprotėjęs. Joks iššūkis man triskart per savaitę žygiuoti į sporto klubą, kur pagarsėjau kaip vyriausias klientas.
Padėjau brolio sūnaus šeimai įsidukrinti pamestinukę iš Švenčionėlių vaikų globos namų. Beveik penkerius metus vargom, kol įveikėm biurokratines kliūtis ir pagaliau galėjome pasiimti girtuoklės motinos paliktą mergaitę. Kad priprastų prie namų aplinkos, Lijana mėnesį gyveno pas mane. Laimei, daug pagelbėjo ekonomė Rima — pats vaiko net sušukuoti nebūčiau sugebėjęs. Užtat mokiau Lijaną anglų kalbos ir visokių žaidimų. Paskui graudžiai skyrėmės — mergytė niekaip nenorėjo manęs palikti. Lijana puikiai pritapo naujoje šeimoje, greitai išmoko angliškai, sėkmingai mokosi, šoka. Per Kalėdas man tapo tradicija nuvažiuoti į Ameriką, kad pabūčiau su ja ir artimaisiais.
Mano širdis padalyta perpus – Japonijai ir Lietuvai. Šaknys traukia. Norėjosi tėvų žemėje nuveikti ką nors gera. O kai šalta, įpratau skubėti į Havajus, ten turiu butą. Baisios tos lietuviškos žiemos — vienintelis dalykas, prie kurio Lietuvoje neįstengiu priprasti.
