Nutekėti į Meksiką

Buvusi vilnietė Virginija Nenartavičiūtė, jau ne vienerius metus gyvenanti Meksikoje, puikiai prisimena, kaip kadaise lėktuve jai užgniaužė kvapą iš debesų išsivadavusio vienos didžiausios pasaulio sostinės vaizdas – iki pat horizonto besitęsiantis betoninis monstras, apjuostas vulkanų ir kalnų gradinėmis. Nuo tada jos namais tapo Meksikas.

Virginijos gyvenimas aukštyn kojomis apvirto, kai benaršydama internete sutiko simpatišką bernioką, su kuriuo užsimezgė romantiškas susirašinėjimas. Ilga lietuviška žiema nebeatrodė tokia niūri, jausmai kaito labiau nei Meksikos saulė. Pirmąkart su Marko Antonio jiedu susitiko Europoje, Amsterdame. Abejonių neliko – jiedu bus kartu. Tik kur?  Nors ir su virpuliuku širdyje, Virginija tvirtai žengė vieną iš svarbiausių žingsnių: pakeitė aplinką, darbą, draugus, valstybę.

Sveika atvykusi, būk atsargi

Iš pirmo žvilgsnio Meksika nežavi. Begaliniai automobilių srautai betoninėse džiunglėse, beviltiškai mirksintys keturių akių šviesoforai, kurių pastangas vairuotojai tiesiog ignoruoja, kaugės susigulėjusių šiukšlių kelkraščiuose, į vežimėlius įsikinkę žmonės, traukiantys makulatūrą ar geriamąjį vandenį... Ir daugybė puslaukių šunų, gulinėjančių saulės atokaitoje arba sukančių ratus aplink prekeivių, gaminančių ir pardavinėjančių gatvės maistą, prekystalius . Didžiuliai pilki pastatai miesto centre – aukšti, rūstūs, tylūs. Tikras kontrastas papėdėje knibždančiai žmonių miniai. Akiai apsipratus, imi pastebėti didingus monumentus, dailiai išlenktus granitinių žirgų sprandus, fontanėlius.

„Pirmąjį bendrą butą su vyru nuomojomės visai šalia centro, – prisimena Virginija. – Ne kartą, žvelgdama pro grotuotą langą (beveik visų pastatų, ypač žemesniųjų aukštų, parduotuvių, vaistinių bei kavinių langai – su grotomis) į be perstojo gatve riedančius ir pypsinčius automobilius, į nenutrūkstama virtine skubančius žmones, šūkaliojančius vaikus, dujų išvežiotojus bei šiukšlių surinkėjus, klausdavau savęs: Ką, po galais, čia veikiu? Tačiau susiradau darbą ir stačia galva įkritau į rutiną - susigyvenau su miestu milžinu.

Tačiau ne viskas buvo iš karto. Širdy nerimą pasėjo gandai, kad Meksikas – pavojingiausias pasaulio miestas, kad jo gatvėse šaudomasi ir grobiami žmonės. O dar filmai ir straipsniai spaudoje apie Amerikos „dugną“. Mano vyras buvo kelioms valandoms pakliuvęs į grobikų nagus, apiplėštas. Prekybos centrą sumanę apiplėšti banditai, grasindami ginklu, iš jo sesers atėmė automobilį! O mano draugės brolį su kūdikio besilaukiančia žmona apiplėšė ginkluotas taksistas. Tokių atvejų – galybė, ir patys meksikiečiai juokauja: „Jei tavęs nė karto nepagrobė, nesi tikras meksikietis“. Juokas juokais, bet Meksike tikrai geriau būti atsargiam.

Stengdamasis apsaugoti mane nuo nemalonių bei pavojingų situacijų, vyras nuolat kartojo, kad  nesinaudočiau gatvių taksi paslaugomis, vengčiau siaurose gatvelėse slankiojačių įtartinų asmenų, kad labai apdairiai saugočiau piniginę ir kišenes. Tačiau iškilus grėsmei, jo nuomone, geriau vertingus daiktus atiduoti nesipriešinant. Apsigyvenusi Meksike, iš tiesų tapau atidesnė ir budresnė.

Lankomiausia sostinės dalis – centras, kur visu grožiu baltuoja Bellas Artes rūmai. Jie, kaip ir kita didelė miesto dalis, buvo gerokai apgriauti per galingą 1985 m. rugsėjo mėnesio žemės drebėjimą. Pastatai atstatyti, o tragediją liudija tik paminklas – tvirtai stiebą laikančios rankos šalia pagrindinės miesto gatvės esančiame skverelyje.

Centro gatvėmis zuja automobilių srautai, daugiau nei pusė – žali taksi „vabalai“; prie šviesoforų per kelias minutes prisirenka būriai praeivių, šaligatviai nukloti prekeivių kompaktinėmis plokštelėmis, drabužiais, kitomis smulkmenomis. Galybę prekių siūlantiems pardavėjams pavyksta perrėkti mašinų keliamą triukšmą, visu garsu leidžiamą muziką, vaizdo kasetės demostruojamos čia pat, ekrane. Nieko nuostabaus, kad po kelių valandų, praleistų centre, jautiesi išsunktas ir be jėgų.

Pėsčiųjų srautas retėja, išsiskaido daugybėje centro gatvelių ir vėl į vieną krūvą sueina antroje pagal dydį pasaulio Zocalo aikštėje. Jos centre iškilmingai plevėsuoja Meksikos vėliava, apie kurios stiebą mėgsta būriuotis turistai, prekeiviai. Ypač įspūdingi vakarai, kai saulei leidžiantis aikštėje ima šokti indėnai, apsirengę menkais indėniškais drabužiais, galvas apsikaišę plunksnų karūnomis. Jiems pritaria būgnai. Netoliese sukiojasi šamanai su smilkstančiais aitraus kvapo puodeliais rankose. Turbūt tai dvasių išvarymo ar sielos valymo procedūros. Būgnų ritmiškas garsas, šokantys basakojai indėnai ir vakarėjant rimstantis miesto šurmulys – tokia Meksiko centrinės aikštės panorama ilgam įstringa atmintyje.

Pasak legendos, Meksikas pastatytas ant ežero. Tiesa tai ar ne, bet Zocalo aikštėje teko pajusti tikrą žemės drebėjimą. Iš tiesų tai joks žemės drebėjimas – tiesiog į vienos muzikos grupės koncertą susirinkusi publika išjudino žemę pašėlusiu trypimu.

Meksikiečiai – svetinga tauta. Jeigu ištekėjusi už savo svajonių princo, dar įgyji apie kokį porą šimtų giminaičių, manyk, kad tau pasisekė! Vyro tėvai, susipažinę su virtualiąja sūnaus drauge, neprieštaravo, nepriekaištavo ir nebandė atvesti jo į protą, o patarė iškilus bet kokiems sunkumams paramos kreiptis į juos (nors iš pradžių tolesniems giminaičiams rietė istoriją, neva mudu susipažinome Meksikoje mano komandiruotės metu – kaip kitaip paaiškinsi senai tetulei iš tolimo kaimo, kas yra internetas?).

Nacionalinės kulinarijos ypatumai

Meksikoje klesti maisto kultas. Marco Antonio, išradingas kulinaras, su savo kultūra mane pradėjo pažindinti būtent nacionaliniais pusryčiais. Man nebuvo įprasta iš pat ryto kirsti didelėmis svogūnų rinkėmis pagardintus keptų tortilijų traškučius, apipiltus aitriu žaliuoju padažu. Skamba keistokai, tačiau nesispjaudžiau – patiko. Įdomu buvo ragauti tai, kas netradiciška mano skonio receptoriams, tačiau ragavau atsargiai ir po truputį. Deja, tikros gardžiavimosi meksikietiška virtuve „krikštynos“ įvyko, kai klaidingai palaikiusi aitriausią Meksikos pipirą geltona saldžia paprika, atsikandau  nemažą jo kąsnį. Vyras vėliau draugams lyg anekdotą pasakojo, kaip pusvalandį man ant liežuvio pylė grietinę, o aš šaukiau: „Jei nori padėti, nupjauk man liežuvį!“

Tačiau yra patiekalų, kurių dar neragavau ir nežinau, ar kada nors ragausiu. Pavyzdžiui, pupelių tyrė. Juodosios pupelės perverdamos, sutrinamos ir dar pakepinamos. Logiškai mąstant, jos turėtų turėti įprastą pupelių skonį. Bet patiekalo vaizdas!... Atsikirsdamas man vyras tuoj pat primena „šlykščią raudoną sriubą“, kurios kartą pagaminau didžiulį puodą. Paskui savo šaltibarščius pati ir srėbiau. Marco Antonio neįstengė suprasti, kaip tokią bjaurastį karštomis vasaros dienomis valgo visa Lietuva! Daugiau nebeverdu, nors bulvinius blynus mano išrinktasis vertina kaip tikrą kulinarinį šedevrą.

Tradicinių meksikietiškų patiekalų galima paskanauti tiesiog gatvėje. Miestelėnai pusryčiauja anksti ryte pakeliui į darbą. Pusryčiais prekiauja moterys, apsistačiusios garuojančiais katilais su karštuose riebaluose plaukiojančiomis kiauliena įdarytomis bandelėmis, puodeliais su tradicine pupelių tyre, aitriais padažais. Pusryčiaujama gausiai. Per pietus ir iki pat vakaro beveik ant kiekvieno kampo galima ragauti tortilijų su įdarais, buritų, gorditų, takų, traškių kiaulės odų, ant grotelių kepamų mėsgalių ir vidaus organų, keptų kukurūzų burbuolių, vietoje gaminamų bulvių traškučių. Viską vainikuoja žaliųjų citrinų gabalėliai, kurių sultys spaudžiamos ant pasirinkto patiekalo, ir raudonųjų paprikų milteliai. Tiesą sakant, užsienio turistui nepatariama mėgautis gatvės maistu – higienos stoka gali sukelti sveikatos problemų.

Moteriškas Meksikos veidas

Išgirdus pasakymą „Meksikos moterys“, prieš akis iškyla žemaūgė tamsaus indėniško veido moterėlė, apsikrovusi nešuliais ir vaikais, besimalanti žmonių spūstyje, pasitikinti savimi, dažnai įžūli. Arba tokia pat moteris, tik be nešulių, įsitaisiusi ant požeminio metro laiptų su dėžute kramtomosios gumos, išvargusiu veidu ir slopiu balsu šnabždanti kiekvienam praeiviui: „chiles...“ (isp. kramtomoji guma). Šalia jos murzinas mažylis.

Tokių moterų pamatysi miesto gatvių sankryžose, su margaspalviais nešuliais, siūlančių pirkti spalvingus žaislus. Gatvės pakraščiuose dūksta purvinų nenusakomos lyties vaikų mažamečiai. Kurortiniuose Meksikos miesteliuose ir greitkeliuose šalia mokėjimo už kelią punktų pagyvenusios moterėlės tautiniais drabužiais su margais autentiškais raštais bando atkreipti vairuotojų dėmesį ir išprašyti vieną kitą pesą. Ir, be abejo, šalia jų – automobilių išmetamąsias dujas uostantys vaikai...

Moters vardas šioje šalyje man nepakeičiamai asocijuojasi su vaikais – trimis, keturiais, penkiais, ramiai leidžiančiais dienas šalia motinų, kurios kaip išmano užsidirba pragyvenimui.

Tačiau tokia – tik dalis meksikietiškos tikrovės, tik žemesnysis visuomenės sluoksnis, be išsilavinimo, be darbo, be nuolatinio pragyvenimo šaltinio. Kita dalis moterų – kasdien į biurus, valstybines ir privačias įstaigas aukštakulniais kaukšinčios meksikietės. Beje, darbe jos susiduria su diskriminacija. Čia įprasta, kad moterims už tą patį darbą mokama mažiau nei vyrams.

Meksiko centro skveruose ir parkuose stoviniuoja policininkės. Daugiabučių namų kiemuose skalbinius džiausto daugybė „ama de casa“ (isp. namų šeimininkės). Meksikoje moterys skuba tuoktis.  Jos teka ir gimdo vaikus labai jaunos. Svarbiausias gyvenimo tikslas – susirasti vyrą, o tuomet sėdėti namuose, gaminti valgį, auginti atžalas. Žinoma, pasitaiko išimčių.

Meksikiečių šeimos gausios. Ypač gausios jos buvo praėjusiame šimtmetyje. Mano vyro senelė buvo vienuoliktas vaikas šeimoje, senelis – septintas. Šiais laikais įprasta auginti 2-3 vaikus, nors skurdžiai gyvenančiųjų šeimos gerokai gausesnės.

Mados ir keistenybės

Meksikiečiai kiek kitaip suvokia laiką. Iki 12 val. dienos sakoma „labas rytas“, nuo 12 iki 20 val. – „labas vakaras“, o iki vidurnakčio – „labanaktis“. Kai saulė plieskia į viršugalvį, svetimšaliui išties nelengva įprasti sakyti „labas vakaras“.

Pagyvenusios moterys gatvėje puošiasi virtuvinėmis prijuostėmis. Jos dėvimos ir ant kitų viršutinių drabužių, net ant megztinių. Tai prijuostės, dengiančios ir priekį, ir nugarą. Baltos su mėlynais taškeliais, gėlytėmis ir pan. Kitas vaizdelis – moteris, metro traukinyje važiuojanti su plaukų suktukų pilna galva. Ir ne taip reta tokių vaizdų! Turbūt nerasi nė vieno vyro ar vaikino Meksikos sostinėje, kuris nebūtų ant galvos užsivertęs puskilogramio plaukų želė. Jų plaukai sulaižyti kaip veršiukų oda arba spygliuota it ežių. Besiplaikstančių plaukų nerasi nė su žiburiu. Beje ir trumpaplaukių madų vėjai čia nepučia – populiaresni šiek tiek ilgesni ar net pečius siekiantys plaukai. O plaukų „uodegos“ surištos... gumytėmis su spalvotais bumbuliukais.

Klesti Marijos garbinimo kultas. Jaunuolių mėgstami atributai: šventojo paveiksliukas ant kaklo, trikotažiniai marškinėliai su didžiuliu Šv. Mergelės Marijos paveikslu per visą nugarą. Mikroautobusuose ištisi altoriai su šventųjų paveiksliukais, papuoštais plastikinėmis gėlėmis ir įvairaus dydžio kryžiais. Šalia – pornografijos žvaigždžių nuotraukos.

Meksikoje pirmą kartą gyvenime susipažinau su labai originaliomis ekologijos taisyklėmis. Įvažiuojančius į miestą pasitinka užrašai, kad automobiliais, kurių numeriai baigiasi skaičiais 5, 6, nesinaudojama pirmadienį, 7, 8 – antradienį, 3, 4 – trečiadienį, 1, 2 – ketvirtadienį, 9, 0 – penktadienį. Savaitgaliais važinėti leidžiama visiems. Tiesa, svarbus ir mašinos amžius: kuo ji senesnė, tuo labiau teršia, vadinasi, tuo daugiau dienų per savaitę turi praleisti aikštelėje. Miesto tarša didelė, ir nepaklusniųjų laukia įspūdingos baudos. Žinoma, galite atsipirkti kyšiu pareigūnui.

Vairuotojo teises šalyje įsigyti nesudėtinga. Tereikia paduoti paraišką, kokio transporto vairavimo teisių nori, sumokėti – ir važiuok sveikas! Nori – sunkvežimiu, nori – garvežiu. Nei egzamių, nei kursų. Taigi nestebina vairuotojų elgesys gatvėje, kai einantį per žalią šviesoforo signalą pėsčiųjų perėja, lėkdamas ir nė kiek nepristabdydamas puslankiu apvažiuoja taksi automobilis.

Tai dar ne visos keistenybės. Priemiesčiuose ir miesto pakraščiuose, kur žmonės gyvena privačiuose namuose, šunys laikomi... ant stogų. Gal dėl vietos stokos? Dalyvaujant viename vakarėlyje, virš galvos (stogas buvo beveik permatomas) vis kažkas prabildėdavo. Pakėlusi galvą išvysdavau dviejų šunų šešėlius...

VIPS vadinami restoranai įprasti, tačiau visos padavėjos – trumpų plaukų šukuosenomis. Draugė, mėginusi ten įsidarbinti, išdavė paslaptį: restorano valdytojai reikalauja nusikirpti plaukus trumpai, kitaip darbą matysi kaip savo ausis.

Keliaujančiuosius į Meksiką norėčiau įspėti, kad vengtų pigių viešbučių. Pasirodo, kai kuriuose numeriuose įmontuojamos vaizdo kameros. Po to vaizdajuostės su tokiais „filmais“ kaip niekur nieko demonstruojamos ir pardavinėjamos gatvėje.

Už miesto, laukuose ir kalnų papėdėse stebina suklypę skurdūs namukai. Ką gi, nieko nepadarysi – žmonės skursta. Tačiau išsiaiškinau, kad lūšnelių gyventojai savo statinius susirentė svetimoje žemėje, kadangi neišgali sumokėti už žemę, kurioje galėtų kurtis legaliai. Išeitis paprasta – pasistatai lūšnelę svetimoje žemėje, o kai pasirodo savininkas, išmontuoji savo namus, pasikiši po pažastimi ir – į naujus plotus.

Akis į akį su mirtimi

Guanajuato valstijos sostinėje yra to paties pavadinimo mumijų muziejus. Keisčiausia, kad kai kurios mumijos yra vos 20 metų amžiaus. Žemė brangi, tad neišgalintys sumokėti po mirties tik septynerius metus turi teisę joje ilsėtis. Po to keliauja į muziejų linksminti turistų. Argi ne žiauru?

„Einam į muziejų aplankyti tetulės“, – šmaikštavo mano vyro giminaičiai iš minėto miestelio, garsėjančio pasaulyje savo didžiausia natūralių mumijų kolekcija.

Mumijų muziejus – siaubo ir praeities mišinys, atveriantis duris į mirusiųjų pasaulį. Tikriausiai jokioje kitoje šalyje mirties kultas nėra toks stiprus kaip Meksikoje. Apie dešimt tylių muziejaus kambarėlių, sujungtų siaurais koridoriais, amžinam poilsiui priglaudė daugiau nei šimtą sudžiūvusių palaikų, neradusių vietos žemėje. Muziejus ne taip seniai pertvarkytas – prieš kurį laiką jo gyventojai buvo eksponuojami galerijoje. Joje mumijos buvo paprasčiausiai sustatytos pasieniais! Lankytojams tekdavo slinkti siauru takeliu, iš abiejų pusių lyg sargams stovint įvairaus dydžio ir aukščio grėsmingoms stovyloms. Tarp turistų pasitaikė „trofėjų medžiotojų“, kurie nesibodėjo gabalėlis po gabalėlio lupti ir nešti iš muziejaus jo eksponatų „atsiminimui“; tokiu būdu buvo beveik sunaikintos net keturios mumijos – liko tik galvos. Todėl dabar visi kūnai saugiai paslėpti po stiklinėmis pertvaromis, daugelis jų retsykiais keliauja į įvairius muziejus ir parodas.

Matau išlikusius drabužių fragmentus: kojines, batus, marškinius. Gerai įžiūrimi nagai, netgi antakių linija, išlindęs sudžiūvęs liežuvis, barzda, nesunkiai nuspėjama plaukų spalva. Džiūdamas kūnas išsikreipia – kojos tampa panašios į šokančias balerinos kojas: pėda išsilenkia lanku, pastačius kūną į žemę remtųsi tik pirštų galiukai. Vienas įspūdingiausių eksponatų – mirusi nėščia moteris. Jos kūne rasta miniatiūrinė negimusio kūdikio mumija. Remiantis tyrimais nustatyta, kad moteris mirė būdama maždaug keturiasdešimties metų, o mirties priežastimi nurodyta nevisavertė mityba.

Lankytojų reakcijų pasitaiko įvairių. Vienus supykina vos pamačius pirmą eksponatą, kiti į mumijas žiūri žaismingiau – lyg į lėles, kurios, rodos, bet kurią akimirką gali prasimerkti ir atsikelti. Vieni garsiai piktinasi, kokia nepagarba mirusiajam. O kiti žavisi tokiu netradiciniu muziejumi. Kai aš nustėrusi vedžiojau akimis nuo vienos vitrinos prie kitos, man už nugaros kažkas šnabžtelėjo: „Tššš... nekalbėk garsiai, nes Jas prižadinsi...“ Tik ištrūkusi iš mirtimi alsuojančios prieblandos į saulės nutviekstą miestelio aikštę, lengviau atsikvėpiau. Virė gyvenimas, aplink šurmuliavo žmonės, o iš atminties niekaip neišsitrynė matyti išraiškingi veidai, lyg nupieštos sumedėjusios akys, mažos lėlytės – vaikai, kuriems nebuvo lemta ilgai džiaugtis saule. Ėjau toliau pažinti pasakų miestelio Guanajuato, bet vis rodės, kad mumijos stovi man už nugaros.

Tokia ta Meksikos egzotika – triukšminga, šurmulinga, marga. Nekenčiama ir kerinti. Labai pasiilgstu tykių lietuviškų vakarų, drėgnos žolės kvapo.