Savižudybės genai - mutantai

Savižudybė – tik žmogaus problema. isi kiti, kas gyvas žemėje, bėga nuo mirties, stengiasi išlikti. Paradoksalu, bet protingiausia žemėje būtybė griebiasi pačių neprotingiausių veiksmų.

Rytinėje Belfasto dalyje prieš keletą savaičių policininkas nušovė jaunuolį, bandžiusį apiplėšti benzino kolonėlę ir peiliu grasinusį pirmai po ranka pasitaikiusiai merginai. Kadangi dirbu bendruomenės slaugytoja, nušautojo močiutė – mano pacientė, ir kai šiandien pas ją lankiausi, šeima vėl gedėjo – neištvėrusi gėdos, o gal tiesiog dėl to, kad neteko sūnaus, nusižudė nušautojo mama.

Prieš porą mėnesių mašinoje buvo rastas pasikorusio lietuvio kūnas. Lietuvos žiniasklaidoje straipsnis pateikė savus spėliojimus, išklausė artimuosius, nusistebėjo, kad tiek mažai nusižudžiusiojo sąskaitoje rasta pinigų. Ir tiek.

Šiaurės Airijos Statistikos ir Tyrimų Agentūra bei organizacija, dirbanti savižudybių srityje – “The Samaritans” skelbia, kad 1997-2006 metų laikotarpiu savižudybių sumažėjo Airijos respublikoje 14.5%,  Škotijoje – 12.5%,  Anglijoje – 10%, Jungtinėje Karalystėje - 7% . Tačiau Šiaurės Airijoje savižudybių padidėjo net 11,1%, Velse – 26.5%. Šioje mažytėje šalyje gyvena 1,7 mln. žmonių, bet vien per 2007 buvo užregistruotos 242 savižudybės. Vyrų žudomasi daugiau nei moterų. Ir pastebimas fenomenas, kad paauglės merginos yra pradėjusios taikyti vyriškas savižudybės technikas.

Kas verčia žmogų pakelti ranką prieš save?

Vengrijos, Kanados mokslininkai yra paskelbę įdomų faktą: polinkis į savižudybę gali būti paveldimas!

Otavos Karališkosios ligoninės mokslininkų grupė kelerius metus tyrė depresija sergančius ligonius, kalbančius apie savižudybę arba jau mėginusius žudytis. Jie atkreipė dėmesį, kad daugumos jų yra pažeistas genas.

Analogiški tyrimai daryti ir Vengrijoje. Atradę minėtą mutaciją ir sudarę specialią depresijos kamuojamų žmonių grupę, mokslininkai tęsė tyrimus. Jiems pavyko išaiškinti, kad dauguma jų pasirinktų ligonių turi tokius pat genus, apie kuriuos skelbė Otavos suicidologai.

„Atsižvelgdami į jų ankstesnes ligos istorijas, mes tiriamus žmones suskirstėme į du pogrupius: dar neišryškėjusio polinkio žudytis ir padidėjusios rizikos pogrupį, – sakė gydytojas Pavelas Grdina. – Genetiniai tyrimai parodė, kad tarp antrojo pogrupio ligonių tokių genų mutantų yra daugiau. Be to, nustatyta, kad šiame pogrupyje savižudybės rizika net du kartus didesnė nei pirmame”.

Pastebėta ir tai, kad gydant šiuos žmones pažeistų genų kiekis nė kiek nesumažėja.

„Taigi, manome, kad šių žmonių polinkis į savižudybę yra nulemtas genetiškai“, – kolegų nuomonę patvirtina kitas tyrimų grupės narys Davidas Bekišas.

Šie Kanados mokslininkų tyrimai susilaukė pasaulinio pripažinimo. Buvo nuspręsta dar kartą pakartoti tyrimus, padvigubinus tiriamųjų pacientų skaičių ir sustiprinus kontrolę grupėse.

Otavos Karališkosios ligoninės mokslininkai teigia per dvejus metus pajėgsią sukurti pakenktų genų nustatymo metodikos pagrindus, kad bet kuris gydytojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau nustatyti depresijos priežastis ir sergantįjį akylai stebėti.

Pastaruoju metu toji pati medikų grupė tiria šizofrenija sergančius ligonius. Jie nori įrodyti, kad ne psichinė liga skatina savižudybes, o mutavęs genas. Juk psichinę negalią turinčius žmones galima sėkmingai gydyti, o savižudybės genų mutantų sumažinti nesiseka. Mokslininkų tikslas – nustatyti, kokioje stadijoje savižudybės rizikos laipsnis pavojingiausias ir kas skatina genų mutantų dauginimąsi.

Psichologiniai ir fiziologiniai įspėjamieji ženklai

Kalbėti apie savižudybes ir savęs žalojimą ir baugu, ir sunku (net straipsnį vis atidėliojau): vieniems reikia laiko susitaikyti su praeities netektimi, kiti gal išvis nenori kalbėtis tokia tema, nes tarp jų artimųjų būta savižudžių. Tyrimai rodo, kad po draugo ar giminaičio savižudybės artimieji paprastai nesiafišuoja, o tyliai ir labai skausmingai išgyvena netektį. Nė vienas neišdrįsta kalbėtis apie tai ir su nusižudžiusiojo artimaisiais, nes paprasčiausiai nežino, ką pasakyti. O dėl to tik dar skaudžiau, ir toks psichologinio pobūdžio nebylus skausmas tęsiasi metų metais.

Žudomasi, kai išyra draugystės, kai miršta labai artimas žmogus, kai prarandamas darbas ar sutrypiamos puoselėtos ambicijos, kai prarandamas pasitikėjimas, kai gyventi nematoma prasmės. Ypač  pažeidžiami yra jaunuoliai kalėjime, jauni vyrai, gyvenantys izoliuotoje aplinkoje, neįgalieji, gėjai ir lezbietės, alkoholikai, narkomanai, asmenys, gyvenantys žemiau skurdo ribos, benamiai. Tokie žmonės labai menkai save vertina, patekę į sudėtingas situacijas, jie jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti, niekas jais nesirūpina, jie bijo nuliūdinti kitus šeimos narius ar jaučiasi jiems našta. Jie jaučiasi labai vieniši, praradę viltį, nepritampantys prie jokios grupės.

Kas išduoda paauglio savižudiškas mintis?

Dažnai girdime sakant, kad prieš nusižudydamas žmogus šaukiasi dėmesio ir pagalbos. To nereikėtų ignoruoti. Šiaurės Airijos, Anglijos, Škotijos ir Velso mokslininkų atlikti tyrimai atskleidė, kad prieš pakeldami ranką jauni žmonės garsiai kalba apie savo ketinimus. Priežasčių tokiam poelgiui paprastai prisikaupia labai daug. Ir kiekvieno atvejis fenomenalus, apimantis visuomeninį, ekonominį, socialinį kontekstą.

Paauglystė – tai metas, kai iš vaiko virstama suaugusiu. Tai metas, kai mėginama susivokti sudėtingame pasaulyje su visomis psichologinėmis įtakomis ir spaudimu  sutapti ar prisitaikyti prie aplinkos, prie įvairių grupių, šablonų, pažiūrų. Paaugliai eksperimentuoja, “matuodamiesi” stilius, derindamiesi ar ieškodami, kuo išsiskirti iš kitų. O tai labai sunku. Be to, iš jų tikimasi tapti ekonomiškai ir psichologiškai nepriklausomais. O mokyklos, laikraščiai, televizija dar pakursto konfliktus, dažnai siūlydami “idealius’ variantus, kurie beveik niekada nebūna realūs! Ir taip daugelis neranda sau vietos, negali ir nemoka prisitaikyti. Jie nusivilia tėvais, jaučiasi svetimi, atitrūkę nuo šeimos. Jiems atrodo, kad taip ir liks nevykėliai, kad niekada netaps visaverčiais, niekada nesubręs.

Ar pastebėjote svetimus ženklus įprastame vaiko elgesyje:

Pradėjo blogai mokytis;

Nutolo nuo veiklos arba nelanko pamokų;

Vartoja narkotikus, alkoholį;

Labai ilgai sėdi prie interneto portalų. Užmaskuotuose “žaidimuose” gausu informacijos apie nusižudymo technikas. Slapčia patikrinkite, į ką jūsų vaikas žiūri, kai savo kompiuterio ekraną nusuka nuo kitų šeimos narių;

Impulsyvus, agresyvus, smurtauja, užsispyręs; nepaklusnus;

Nuolat neigiamai vertina tėvus, bando išeiti iš namų;

Netvarkingas, abejingas savo išvaizdai;

Dažnai skundžiasi pilvo, galvos skausmais, kylančiais emociškai susierzinus;

Vengia bendrauti su tėvais, uždaras, kupinas vidinio nerimo;

Liguistai domisi mirtimi. Poemų, dainų apie mirtį atsisiunčia iš interneto, piešia mirties ar savižudiškomis temomis.

Jaučiasi beviltiškai: “Viskas nebesvarbu”, “Daugiau jums nebūsiu problema”, “Kokia prasmė toliau gyventi”, “Geriau išvis nebūčiau gimęs”, “Verčiau jau būčiau miręs”…;

Psichologai siūlo tokias strategijas

Raskite laiko bendravimui. Išklausykite vaiką. Rodykite, kad jį mylite  besąlygiškai, sakykite, kad jį suprantate.

Nustatykite taisykles ir apdovanojimus už tinkamą elgesį. Jei elgiamasi ne pagal taisykles, atvirai apie tai kalbėkitės, o nešaukite ir nekelkite tono.  Stenkitės visą laiką būti atviri, padrąsinkite juos kalbėtis apie draugus, rūpesčius, pomėgius ar nemėgstamus dalykus, apie bet kokius gaunamus grąsinimus ar kitokius prievartos pasireiškimus;

Ar jūsų vaikai nerodo kokių nors nerimo, beviltiškumo požymių? Gal yra odos bėrimų (tai gali būti reakcija į stresą); gal nervinasi be jokios priežasties, yra įsitempę? Pastebėkite, kokios jų akys (gal pradėjo vartoti narkotikus ar kas nors priekabiauja). Būkite jautrūs tokiem pasireiškimams, išsiaiškinkite jų priežastis, patikinkite vaiką, kad jis saugus ir kad jūs jam padėsite. Ir būtinai padėkite;

Išmokykite juos paprasčiau ir teigiamai žiūrėti į problemą, suteikite žinių. Padėkite išmokti pasitikėti savimi ir save vertinti, paskatinkite raštu surašyti visas neigiamas mintis ir paprašykite, kad jis įrodytų, jog tikrai yra taip, kaip jis mano. Pavyzdžiui, jei žmogus pasako: “manęs niekas nemyli”, tegul jis įvardija, kas jo nemyli (paprastai jie negali atsakyti į tokius klausimus). Tada sakykite jam: “tavo sesuo myli tave, tėtis tave myli, aš myliu tave…” Ir pasikalbėkite, kaip tą meilę jam rodote jūs. Ir taip aptarkite visą jo sąrašą. Netrukus pamatysite, kaip teigiamai tai veikia jo turimą mąstymo šabloną. Tokie pokalbiai yra kalbėjimosi terapijos (Cognitive Behaviour Therapy) pradžiamokslis.

Susumavę rezultatus, mokslininkai išskyrė tris pagrindinius savižudybės rizikos faktorius:

Baimė

• Būti pažemintam
• Išprotėti
• Būti nubaustam
• Kad neištvers
• Kad nepraeis skausmas
• Dėl gėdos ir pažeminimo

Beviltiškumas

• Niekada nepritapsiu
• Niekam aš nereikalingas
• Visada liksiu vienišas

Pagalbos nebuvimas

• Negaliu prašyti pagalbos
• Niekas man negali padėti
• Aš negaliu pats sau padėti
• Tai nepakeliama mano jėgoms
• Negaliu kalbėtis apie tai, nes mane pasmerks
• Esu įklimpęs šioje būklėje ir jos nepakeisiu

Tačiau pagalba yra. Ir ji tikrai veiksminga. Tereikia išmokti atsipalaiduoti (relaksacija), “pravėdinti” emocijas, nukreipti dėmesį ir mintis teigiama linkme, bendrauti, būti fiziškai aktyviems.  Kai gyvenimas kartais taip užknisa”, maži žingsneliai link pasitikėjimo savimi ir savojo tikslo yra vienintelis kelias gyventi.

Specialistų teigimu, kalbėjimosi terapija yra veiksminga žmonėms, turintiems psichologinių problemų. Jos esmė - išsakyti savo mintis, nerimus, baimes ir patiems pastebėti savus šablonus, kurie kaip užsikirtę ratai, neleidžia eiti pirmyn. Kalbėjimosi terapija yra apie tai, kaip mąstome ir priimame save, pasaulį, kitus žmones. Tai terapija, galinti pakeisti mąstymą, mintis, elgseną.

Kitame numeryje supažindinsiu jus su kalbėjimosi terapijos svarba ir pagrindais.