Palaimintas dievų ir karalių Birštonas

Birštoną verta aplankyti ne tik dėl puikaus kraštovaizdžio, garsėjančio unikaliomis Nemuno kilpomis, bet ir dėl šlovingos praeities, menančios Vytauto Didžiojo medžioklių bei mūšių laikus.

Nemuno išdaigos

Tikrą Birštono vaizdą nebent iš paukščio skrydžio pamatysi, nes „plika akimi“ nepajėgtum aprėpti didžiulės, net šešiasdešimt penkis kilometrus besidriekiančios Nemuno kilpos, kuri juosia kurortą. Įdomiausia, kad šioje atkarpoje Nemunas teka visomis kryptimis.

Anot šio krašto šviesios atminties  poeto Justino Marcinkevičiaus: „Palaimintos vietos, reto vaizdingumo apylinkės. Atrodo, kad net ir senas Nemunas, smarkiai plušėjęs jas kuriant, liko pats jų grožio pakerėtas – ir ėmė puldinėti iš vieno krašto į kitą... Tai ir apsisukusi seniui galva, ir pats ėmęs nebesuprasti į kurią pusę teka... Ačiū jam už šį apsvaigimą, sukūrusį unikaliausią gamtos paminklą – Didžiąsias Nemuno kilpas. Nė viena Europos upė nėra šitaip pasidarbavusi.“

Birštono pilies niekada niekas neįveikė

Kažkada medinė Birštono pilis buvo Trakų kunigaikštystės gynybinės sistemos dalis ir vienas iš Vytauto medžioklės dvarų. Pirmąkart buvo paminėta 1382 metais, kuomet kryžiuočių kariuomenės dalis „nuėjo Birštono pilies link, bet greitai atsitraukė“.

Pilies niekas neįveikė, tik laikas. Liko piliakalnis, Vytauto kalnu vadinamas. Jo papėdėje atgimimo metais pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklas Vytautui Didžiajam.

Sūrus vanduo gydo

Birštono kurorto istorija – tai mineralinių šaltinių istorija. Dar XIV amžiuje kryžiuočių žvalgai užsimena apie „sodybą ties sūriu vandeniu“, vadinamą Birsten. Žvalgų dėmesį traukė ne tik medinė pilis, stovėjusi ant aukšto kalno, bet ir sūrūs Druskupio upelio šaltiniai.

Ir kas tik jų netyrė, pradedant XVIII amžiumi. Iš pradžių buvo tikimasi surasti druskos klodų, tačiau paaiškėjo, kad druską iš Birštono šaltinių išgauti neapsimoka, taigi pereita prie mineralinio vandens šaltinių.

Be šaltinių ties Druskupiu, buvo pastebėti du šaltiniai ties pilies kalnu ir vienas – miestelio viduryje. 1856 metais birštoniečiai pastatė gydyklas su mineralinio vandens voniomis bei keletą viešbučių atvykstantiems gydytis. Tokia buvo kurorto pradžia.

Vytauto kalno sūrios ašarėlės

1923 m. savo įspūdžiais apie Birštoną dalijosi rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas, mineralinius šaltinius vadindamas „Vytauto kalno sūriosiomis ašarėlėmis.“ Gal šis jo posakis turėjo įtakos „Vytautui“ (mineralinio vandens pavadinimui) atsirasti, nes iki tol šaltinis Vytauto kalno papėdėje oficialiai vadinosi kurorto savininko J.Kvintos dukters vardu - „Viktorija“.

Archyve daug nuotraukų su banginiu

Birštoniečiai dar ir dabar prisimena Nemune pastatytą didžiulį ledlaužį – Banginį, apsaugojusį šalia Nemuno tryškusį šaltinį nuo jį niokojusių pavasarinių liūčių. Poilsiautojai mielai prie jo fotografuodavosi. Čia liko įamžintas ir rašytojas J.Tumas – Vaižgantas, vilkįs baltą sutaną.

Deja, pastačius Kauno „Hesą“, Nemune net keturiais metrais pakilo vanduo ir banginis paskendo. Miestui apsaugoti teko supilti krantinę, kuri šiandien tapo bene populiariausia poilsiautojų pasivaikščiojimo vieta.

Istorija stropiai saugoma

Smetoniniais laikais ant pirmojo sanatorijos pastato stogo buvo pastatytas stiklinis aptvaras saulės „dynioms“ (taip buvo vadinamos saulės vonios) priiminėti. Žmonės deginosi, gulėdami ant tikro smėlio, atvežto iš Nemuno ir supilto ant stogo.

Išliko ir senoji geltonoji biuvetė. Čia mineralinis vanduo iškyla į paviršių, ir poilsiautojai susirenka jo atsigerti. Tai mažos mineralizacijos natūralus šaltinis „Birutė“.

Tiesa, į butelius su užrašu „Birutė“ jis pilstomas ne čia, o gamykloje, į kurią vanduo vamzdynais (be sąlyčio su oru) atiteka iš gilaus gręžinio, esančio atokiau nuo miesto.

Iš viso Birštone yra 13 gręžinių.

Kurortas turi kuo didžiuotis

Birštonas dar didžiuojasi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pastatyta 1909 m., Dainų kalneliu, dviem muziejais, dviem sanatorijomis, žirgynu, olimpiniu irklavimo centru. Į Prienus veda asfaltuotas dešimties kilometrų pėsčiųjų ir dviratininkų kelias. Mieste veikia Birštono gimnazija, viešoji biblioteka. Į pietus ir pietvakarius nuo Birštono plyti Birštono vienkiemis. Šiaurėje telkšo Birštono tvenkinys, kuriame malonu pasimaudyti.

Birštonas priima lankytojus bei poilsiautojus ir žiemą. Čia įrengta kalnų slidžių trasa. O po baltus miškus galima keliauti slidėmis, žirgų traukiamomis rogėmis.

Kurorte dažni koncertai, poezijos vakarai, sporto renginiai.

Kauno „greitinėlės“ pamėgta vieta

Nuo populiaraus Druskininkų Lietuvos kurorto Birštonas skiriasi ramybe. Sakoma, jog poilsiautojai čia užmiega be jokių vaistų, o nuo 1946 metų oficialiai pripažįstama, kad Birštono mineraliniais vandenimis išgydomi ligoniai.

Ypač Birštonas išgarsėjo tarpukariu, kai čia suvažiuodavo Laikinosios sostinės „grietinėlė“ ir  voniomis bei mineraliniu vandeniu gydydavo virškinimo, judėjimo aparato, kraujotakos, ginekologines, inkstų, kvėpavimo ligas.

Ir dabar sanatorijos „Tulpė“ ir „Versmė“ dirba ištisus metus. Yra daug viešbučių, dveji svečių namai, Birštono sporto ir sveikatingumo centras, poilsiavietė „Birštono Nemuno vingis“. Galima paplaukioti pramoginiais laivais, paskraidyti oro balionu, pajodinėti, pasivažinėti karieta. Yra fizioterapijos gydyklų.

Išgaunamas „Vytauto“, „Birutės“, „Vaidilutės“, „Rūtos“ mineralinis vanduo.

Viduramžių dvare

Vakarą  galima maloniai praleisti Ramunės Šivokienės valdomame viduramžių dvare, Vytauto ir Onos Danutės dukters Sofijos garbei pavadintame „Sofijos rezidencija“ . Tai nepaprastai romantiška vieta su nekasdieniška atmosfera: viduramžių interjeru, subtiliai serviruotu stalu, viduramžių vakariene. Net viešbučio kambariai pavadinti didikų, įvairiu metu valdžiusių Birštoną, vardais.

O kai po kelionės nusimesite kasdienius, plebėjiškus drabužius ir pasipuošite XIV-XV a. sukniomis, kostiumais, suskambės viduramžių muzika, kviesdama senoviniam šokiui... Argi gali kas būti gražiau?